Policijai apie G. Dekanidzės mirtį pranešta maždaug 21 val.
G. Dekanidzė kalėjo dar sovietų laikais. Tais laikais jis Vilniuje pradėjo burti gerai organizuotą gaują iš vietos žydų ir rusų. Grupuotė buvo patekusi į KGB akiratį – jau tada gauja buvo įtariama narkotikų kontrabanda ir kitais nusikaltimais.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai „Vilniaus brigada“, kuriai tuo metu jau vadovavo ne tik G. Dekanidzė, bet ir jo sūnus Borisas, itin suįžūlėjo. Suklestėjusios ir išaugusios gaujos nariai darė, ką norėjo – prieš juos drebėjo visas miestas. Policija ir prokuratūra tuo metu buvo bejėgės. Vilniuje nuolat buvo sprogdinama, žudoma, reketas buvo tapęs „normaliu“ reiškiniu. „Brigada“ buvo net įsteigusi oficialią savo būstinę Tilto gatvėje, pasivadinusi „Verslo įmonių asociacija“ (bendrovės būdavo priverčiamos įstoti į asociaciją ir mokėti nario mokestį – taip buvo įteisintos duoklės reketininkams).
„Vilniaus brigadai“ tuo metu priešinosi vienintelė specialioji tarnyba – Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius (ATAS). Parlamento apsaugininkai ne kartą buvo susirėmę su „brigadininkais“, gauja, supratusi, jog atsirado stiprus priešininkas, netgi siūlė ATAS pasidalinti miestą įtakos zonomis. Įtampai pasiekus kulminaciją ATAS vadai netgi pagrasino aukščiausiems teisėsaugininkams, kad „atidarys ginklų spintas ir paleis savo vyrus į gatves“, jei šie ir toliau nesiims jokių priemonių prieš „brigados“ siautėjimą.
Tvirtėjant Nepriklausomybę atgavusiai valstybei, stiprėjo ir jos jėgos struktūros. Palaipsniui „Vilniaus brigadą“ ėmė spausti policija ir prokuratūra. Tačiau didysis lūžis įvyko 1993-iųjų pabaigoje. Po slapto pasitarimo Latvijoje B. Dekanidzė davė nurodymą keliems gaujos nariams nužudyti apie „brigadą“ daug rašiusį žurnalistą Vitą Lingį. Nurodymas buvo įvykdytas.
Po šios žmogžudystės prasidėjo „brigados“ saulėlydis – gaujos nariai vienas po kito buvo kišami už grotų, buvo suimtas ir B. Dekanidzė. Jo tėvas savo viešbutyje Gedimino prospekte rengė spaudos konferencijas, kuriose dalyvavo žinomi to meto verslininkai ir teisininkai, sklandė gandai apie milžiniškas sumas, skirtas sūnaus išlaisvinimui. G. Dekanidzė ir jo bičiuliai Vakaruose bei Izraelyje klykė apie Lietuvoje klestintį antisemitizmą ir t.t.
Tačiau visuomenės susidomėjimas šia byla buvo toks didžiulis (teismo posėdžius netgi transliavo televizija), kad net ir milžiniški pinigai bei ryšiai aukščiausiuose sluoksniuose B. Dekanidzės neišgelbėjo – jis buvo nuteistas mirties bausme. Nepadėjo net grasinimai susprogdinti Ignalinos atominę elektrinę, jei B. Dekanidzei bus skirta aukščiausia bausmė (apie rengiamą teroro aktą Lietuva gavo žinią iš oficialių Vokietijos struktūrų, dėl gresiančio sprogimo netgi buvo sustabdyta elektrinė).
1995 metais B. Dekanidzei buvo įvykdyta mirties bausmė. Jo tėvas pritilo, tačiau veiklos visiškai neatsisakė. Jis vis patraukdavo policijos dėmesį, pavyzdžiui, kai netikėtai numirė iš Maskvos pas jį atvykęs „įteisintas vagis“ (aukščiausias Rusijos nusikaltėlių rangas).
Ir šiais laikais jis susitikinėdavo su kai kuriais buvusiais „Vilniaus brigados“ vadukais (pavyzdžiui Igoriu Tiomkinu, pravarde Timocha).