aš sapnuoju. pikti veidai, grimasiškos kaukės, iškreipta neapykanta, pyktis. jų veiduose pyktis, jų veiduose kerštas: "nužudykit raganą! sudeginkit ją! būk prakeikta, tu, liuciferio kekše! dek pragare!" susigūžiu stengdamasi užimti kuo mažiau erdvės. žvilgsniai bado lyg durklai. pykčio iškreipti pamišę žvilgsniai ir prakeiksmai. skauda rankų riešus, skauda kojas, visas kūnas lyg pulsuojanti žaizda. "sudeginkit raganą! greičiau, išvaduokit mūsų pasaulį nuo nelabos sielos!" palenkiu galvą, ji sunki, lyg pripilta švino. mano rankos suveržtos stora virve, virve, persisunkusia sukrešėjusio kraujo. tamsiai purpurinio, beveik juodo. jis sunkiasi iš žaizdų. veriantis skausmas. mano kūnas - viena žaizda. "sudeginkit raganą! tu paleistuve, kodėl tavo dulkintojas liuciferis neišvaduoja tavęs ?!" neapykantos subjauroti veidai. jie žeidžia labiau nei užveržti raiščiai. galva palinksta dar žemiau. aš beveik nuoga. tai, kas liko iš rūbų, negali pridengti manęs, negali apsaugoti nuo įtūžusios minios žvilgsnių. pasimuistau. skausmas nuvilnija visu kūnu. aš negaliu pasijudint, prisidengt. virvės prieš mane, prieš mano valią. "į laužą! į laužą raganą !" staiga pajuntu šilumą, karštį. jis laižo man kojas, basas pėdas, kyla blauzdomis, keliais, šlaunimis ... ugnis įsiveržia į mane. SKAUSMAS!!!! jaučiu, kaip liepsna laižo, glamonėja mane. ji - ne vyras, jos liežuvio glamonė aštri, verianti, ugniniais dantimis ji drasko mane, ėda vidurius. aukštyn aukštyn. s-k-auuuu-s-m-assssss.....
aš sapnuoju. minkšta tamsa, jaučiu - kažkieno pirštai bėgioja manimi. kažkieno lankstūs ir švelnūs pirštai derina mano kūną lyg violončelę, liečia stygas. išgirstu muziką - atodūsius. ir suprantu - tai mano balsas. atodūsiai vos girdimi, duslūs. pirštai vis bėgioja ir bėgioja. taip minkštai ir švelniai. pajuntu alsavimą, lyg lengvą vėjelio dvelksmą, pajuntu lūpas, karštas karštas lyg ugnis. lūpos liečia kaklą - melodija, pečius - atodūsis, krūties spenelį - akordas, rankų delnus - aimana, bambos įdubimą - pauzė, žemiau, žemiau - simfonija. jaučiu ugnį. ji glamonėja mane, švelniai švelniai, vos nudegindama, vos vos, lyžteldama liežuvio galiuku. kažkieno lūpos, kažkieno liežuvis, šiltos švelnios rankos. švelni prislopintos dejonės muzika. tylus noktiurnas. atmerkiu akis. kažkieno kakta, nusėta smulkių lašelių - tirpstančio sniego. balta balta, aplinkui balta, prieblanda negali užslopinti skaistybės. tirpstančio sniego lašeliai suvilgo mano liepsnojančius skruostus, šiltos rankos, dabar ne tik jos. jaučiu kažkieno kūną, visai šalia, visai arti, beprotiškai arti. jis toks švelnus, toks vos jaučiamas. paskui stipriau, dar stipriau, ugnis vėl lyžteli mane. šiltos lūpos. atodūsių simfonija. dar arčiau, nekaltas sniegas tirpsta, tirpsta ir varva prakaito lašiukais. kažkieno, mano, kažkieno ... staiga ugnis, karšta karšta, ji manyje. kažkas šalia, beprotiškai šalia, viduj ... staiga prieblandos baltybėj išsiskleidė aguona, purpurinė, nuostabiais žiedlapiais nudažė skaisčią baltą prieblandą. atodūsių noktiurnai. viskas nurimo. šiltos rankos suderino violončelės stygas, muzikantas tyliai glamonėja savo instrumentą: "tu groji nuostabiai..." vos juntamas bučinio drugelis nutūpė lūpų kamputyje, aksominiais sparneliais, su violetine ašara kiekviename ... aš sapnuoju.