Beje, santykių keitimas daug labiau priklauso nuo Rusijos norų; Rusija tuos santykius tuoj pat galėtų pakeisti, jeigu to tikrai norėtų. Matyt daugiau galvojama ne apie lygiaverčius santykius su Lietuva, bet apie bandymus susigrąžinti Lietuvą iš Vakarų geopolitinės erdvės į Rytinę. Tam vien Kremliaus norų nepakanka, reikalingas ir pačios Lietuvos noras grįžti atgal kažkokiu pavidalu. Tai jokiu būdu nereiškia neišvengiamos okupacijos. Dabartinį Kremlių tenkintų ir Lietuvos-tariamai nepriklausomo satelito padėtis.
Skaudu, bet dažnai susidaro įspūdis - labai norėtųsi, jog būtų klaidingas - kad Lietuvos orientacija keičiasi ir valstybės politika tampa vis labiau prorusiška. Beveik vienintelis paaiškinimas, kurį pateikia šios politikos šalininkai, yra tas, jog Rusija turi energetinių resursų. Tačiau nė vienos valstybės energetiniai resursai nepadarė klestinčios, išskyrus Norvegiją. Šių resursų neturėjimo nereikėtų pervertinti - galų gale pirmą mobilų telefoną sukūrė Suomija, kuri, kaip ir Japonija, negali pasigirti energetinių resursų gausa.
Lietuvos politika pasikeitė prezidente tapus Daliai Grybauskaitei. Tai yra faktas, kurį sunku paneigti.
Kažkada prezidentė yra pasakiusi, jog ji nori, kad Lietuva aktyviai bendradarbiautų ir su Vakarais, ir su Rytais. Tačiau mes jau senokai pasirinkome savo svarbiausią politikos prioritetą – būti Vakarų struktūrų dalimi. Kas padaryta, jog Lietuva vis labiau ir negrįžtamai integruotųsi i Vakarus? Kodėl ES ir NATO narė Lietuva iki šiol yra Rusijos energetinės sistemos dalimi?
Šis klausimas žymiai svarbesnis nei CŽV kalėjimų ieškojimas, kuri inicijavo prezidentė.
Galbūt yra dar viena šių tyrimų priežastis – noras įtikti dabartinei Baracko Obamos administracijai? Tai būtų labai įdomus paaiškinimas, bet ką Lietuvos politikai darys, jei ateinančius rinkimus laimės ne Obama, bet, sakykim, Dickas Cheney? Vadovaujantis šią logika, jie turėtų teigti, jog CŽV kalėjimai buvo, nes Lietuva norėjo padėti JAV kovoti su teroristais. Žinant Lietuvos politikų neprincinpingumą, toks scenarijus tikėtinas.
Skaudu, bet mažai kas pasiekta integruojantis į Vakarus, o faktiškas strateginės partnerystės su Lenkija atsisakymas – pavertimas jos vien tuščiais žodžiais – manyčiau, yra klaida. Patinka ar ne, bet Lenkija yra didžiausia Vakaruose esanti mūsų kaimynė, turinti daug artimesnius istorinius ryšius su Lietuva nei Rusija. Tai valstybė, be kurios paramos nebūtume patekę nei į NATO, nei į ES. Nesvarbu, jog Lenkija turėjo savanaudiškų interesų, bet tie interesai sutapo su Lietuvos siekiais.
Beje, reikėtų tik džiaugtis, jog „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklą nupirko Lenkijos firma, o ne Rusijos „Lukoilas“. Tačiau nenustebčiau, jei keičiantis Lietuvos politikai galų gale gamykla atsidurs „Lukoilo“ rankose.
Užsienio politika kažkuo primena knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ siužetą.
Nebeįmanoma suprasti, kiek Lietuvos politikų žodžiai yra nuoširdūs, o kiek - tik Briuselyje ar Vašingtone išmoktų frazių kartojimas.
Kai kada atrodo, jog pasikeitė tik sostinės, kurioms paklūsta Lietuvos valdžia – anksčiau tai buvo Maskva , dabar Briuselis ir Vašingtonas. Paklusnumas (Lietuva viena pirmųjų ratifikavo Lisabonos sutartį) nereiškia, jog vykdoma sava politika. Greičiau priešingai – stengiamasi įtikti tiems, kurie šiuo metu laikomi šeimininkais. Lietuvos politikai instinktyviai suvokia, pagal kieno dūdelę reikia šiuo metu šokti, bet tai nėra valstybinis požiūris.
Beje, šiuo metu ES pirmininkauja Ispanija, kuriai Lietuvos problemos nelabai rūpi. Įdomu, kaip mūsų politikai elgsis šioje situacijoje. Ką darys ne taip seniai eurokomisare buvusi dabartinė Lietuvos prezidentė?
Tikrai nesutikčiau su tvirtinimu, jog prezidentė turi minimalią įtaką Lietuvos užsienio ir vidaus politikai. Ji daug aktyvesnė bei daugiau pajėgi pasiekti nei visi iki šiol buvę prezidentai. Tiesa, prezidentė tik pasiūlo iniciatyvas, o Vyriausybė jas vykdo. Sakykim, tas pats CŽV kalėjimų tyrimas, Mečio Laurinkaus atšaukimas Gruzijos, radikalūs pokyčiai VSD. Atmesti D.Grybauskaitės iniciatyvas mažai kas ryžtasi.
Ateinanti auka pagal visą logiką bei pareiškimus, turėtų būti užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Neseniai Grybauskaitė TV3 laidai „Savaitės komentarai“ pareiškė, jog V.Ušackas „ne visuomet girdi, ką sako prezidentė.“ Ji pridūrė, jog „jam priminiau, kad jis tai turi daryti, nes tai yra mano konstitucinė teisė, ir girdėti prezidentę užsienio reikalų ministrams privaloma.“ Tai ji siejo su ministro delsimu atšaukti ambasadorių Mečį Laurinkų. Be to, prezidentė yra išreiškusi nuostabą, kad ministras tvirtina, jog Lietuvoje nebuvo CŽV kalėjimų.
Netvirtinu, jog V.Ušackas yra idealus ministras. Tačiau manau, jog jį pašalinti nebus taip lengva kaip M.Laurinkų. V.Ušackas vargu ar pats pasitrauks iš pareigų. Iš kitos pusės, ir prezidentė, ir V.Ušackas žino, jog jo pašalinimas padarys jį auka. Manyčiau, jog V.Ušackas išliks, o prezidentės iniciatyvas vykdys per daug nesiversdamas per galvą.
Gali atrodyti, jog dabartinė Lietuvos užsienio politika yra chaotiška. Tačiau kai kada atrodo, jog tas chaotiškumas kyla iš nesugebėjimo paaiškinti Lietuvos užsienio politikos pokyčius. Didelei daliai visuomenės juk toks pasikeitimas nepriimtinas. Nemažai taip pat supranta, jog kai kurie žingsniai yra nebeatšaukiami – sakykim skandalas su CŽV kalėjimais ar suartėjimas su dabartinės Baltarusijos valdžia.