Pirmąsias dvi dalis režisavo Jamesas Cameronas (Džeimsas Kameronas), kurio šlovė labiausiai ir siejama su specialiųjų efektų pripildytais koviniais fantastiniais filmais. „Mašinų prisikėlimą“ režisavo mažiau žinomas amerikiečių kino profesionalas Jonathanas Mostowas (Džonatanas Mostovas), kuris daugeliui mūsų turėtų būti pažįstamas iš 2000 m. „povandeninio“ veiksmo filmo „U-571“ arba iš ankstesnio 1997 m. gana įtempto veiksmo trilerio „Lūžis“ („Breakdown“).
Su ankstesniais filmais „Mašinų prisikėlimą“ sieja ne tik siužetas ir pavadinimas, bet ir Arnoldo Schwarzeneggerio (Arnoldo Švarcnegerio)vaidmenys. Šis amerikiečių kino „titanas“ būtent po pirmojo „Terminatoriaus“ tapo pirmosios lygos Holivudo žvaigžde ir apskritai viena žinomiausių kino figūrų. Bet po beveik 20 metų šis aktorius jau ne toks žinomas ir bando atgaivinti savo šlovę spekuliacijomis apie Kalifornijos gubernatoriaus postą, kurio jis tai siekia, tai atsisako. Holivudo atstovai JAV politikoje – ne naujiena, tad galime tikėtis vėl sužibsiant Arnoldo žvaigžde, tiesa, kiek kitam amplua.
O „Mašinų prisikėlimas“ atrodo netaps šio aktoriaus kino karjeros atgimimu, nes tai gana vidutinio lygio filmas, kurio privalumai – ryšys su šlovingais praeities filmais ir kai kuriuose epizoduose - neblogi specialieji efektai. Trečiojoje „Terminatoriaus“ dalyje Schwarzeneggeris vaidina „gerąjį“ robotą, kuris atvyksta iš ateities gelbėti būsimojo herojaus nuo taip pat iš ateities atsiųsto roboto žudiko. Bet Schwarzeneggerio robotas šį kartą dar senesnis ir dar labiau atsilieka nuo „beveik tobulo“ roboto T-X.
Schwarzeneggerio priešininkės vaidmenį atlieka simpatiška šalto grožio aktorė Kristanna Loken (Kristana Louken). Tai, beje, vos ne vienintelis buvusios manekenės privalumas, nors, kita vertus, roboto vaidmuo galėtų sužlugdyti ir geriausio aktoriaus karjerą. Kiti aktoriai šiame filme matomi tik toli antrame plane ir čia neverti atskiro paminėjimo. Išimtį būtų galima padaryti nebent Johno Connoro (Džono Konoro) (jis – tai tas būsimasis žmonijos gelbėtojas, dėl kurio „verda aistros“) vaidmens atlikėjui. „Mašinų sukilime“ jį vaidina Nickas Stahlis (Nikas Stalis), pakeitęs antroje dalyje „Teismo diena“ tą patį vaidmenį atlikusį Edwarą Furlongą (Edvadą Farlongą). Bet prisiminus, kad „Teismo dienoje“ Johnui Connorui tik 12 metų, aktoriaus pakeitimas į akis nekrenta.
Žiūrint „Mašinų sukilimą“ gali kilti įspūdis, kad šis filmas yra senesnis net už savo pirmtaką „Teismo dieną“, antrąją „Terminatoriaus“ trilogijos dalį. Priežasčių čia ne viena – labai panašus siužetas, dar labiau panašūs specialieji efektai, vis tas pats, bet pasenęs Arnoldas Schwarzeneggeris. Bet dar labiau „Mašinų sukilimą“ sendina tai, kad šis filmas - jau atgyvenusio fantastinių filmų tipo atstovas. Po dviejų „Matricos“ dalių jau kiek per daug tiesmukas yra „Terminatoriaus“ siužetas ar robotų ir žmonių kovos supratimas. Pagaliau ir pastarojo specialieji efektai atrodo priklausantys kitam žanrui ar net kino erai. „Mašinų sukilimo“ robotai – tai dar visi tie kampuoti mechanizmai, kurie nė iš tolo neprimena virtualių, įsivaizduojamų šiuolaikinės kino fantastikos „blogiukų“.
Vis dėlto, „Mašinų sukilimas“ gali ir patikti, ypač tiems, kurie savo vaikystėje žavėjosi pirmosiomis „Terminatoriaus“ dalimis. Schwarzeneggerio herojus vis dar kalba trumpomis frazėmis, robotai iš ateities vis dar atvyksta nuogi, o filmo pabaigoje robotas, pasitelkęs visus savo jausmus, bando kovoti su jam užprogramuotomis užduotimis.
Taigi „Mašinų prisikėlimas“ – tai vis dar ta pati sentimentali fantastika, kurioje fantastinis tik apvalkalas, o turinys greičiau iš klasikinių Holivudo siužetų.
