Kad tai ne tuščios frazės, matyti vien iš to, kaip mokiniai žvelgia į jį ir sveikinasi su juo. Ir kažin kas labiau patvirtina, kad tai mokytojas iš pašaukimo, mokytojas idealistas, savo pavyzdžiu jauname žmoguje įžiebiąs arba palaikąs šviesios, aukštos svajonės ugnelę, kuri nušviečia ir kasdienybę. Taigi kas labiau tai patvirtina – ar giedras, pagarbus džiugesys, skambąs V. Karmono ir jo mokinių veiduose bei balsuose, kai jie sveikindamiesi žvelgia į vienas kitą, ar fizikos kabinetas, pilnas medalių, taurių, kitų apdovanojimų, pelnytų... už svajonę – skrydį į mėlyną erdvę?
Kosmodromas fizikos kabinete
„Tūkstančio kilometrų spinduliu nuo Radviliškio Vaižganto gimnazijos fizikos kabineto nerasi, kad kas pelnytų tiek daug apdovanojimų, kiek jų yra čia“, – pastebėjo vienas šiame kabinete pabuvojęs žmogus.
Daug kas lankosi pavyzdiniame fizikos kabinete, kurį įkūrė mokytojas ekspertas, kosminio modeliavimo klubo vadovas, Radviliškio miesto Garbės pilietis V. Karmonas, – net asmenys iš kitų šalių.
Kai svečiuojasi didėlesnės oficialių asmenų delegacijos, tada mokytojas su savo ugdytiniais ir ištraukia iš dėžių raketų modelius bei gausius apdovanojimus, pelnytus respublikinėse, Europos bei pasaulio kosminio modeliavimo varžybose.
Štai tada fizikos kabinetas ir virsta kosmodromu su daugybe raketų modelių, kuriuos sukūrė gimnazijos moksleiviai, vadovaujami V. Karmono.
Kedų nedžiauna - negesina jaunuolių svajonės
„Tai – sumažintas raketos „Vostok“, ja į kosmosą pakilo Jurijus Gagarinas, modelis. Čia – amerikiečių studentų eksperimentinė raketa. O su viena iš tokių raketų – ji sumažinta beveik 16 kartų – amerikiečiai bombardavo Huseino slėptuvę, – po Radviliškio „kosmodromą“ vedžioja jo kūrėjas V. Karmonas su jaunaisiais raketų modelių kūrėjais vienuoliktokais Pauliumi Nevedomsku, Augustu Banaičiu, Agne Vaitekūnaite ir Pauliumi Markevičiumi, pridurdamas, jog jei ne šie mokiniai, jis jau būtų ant vinies padžiovęs savo, kaip Lietuvos respublikos nusipelniusio kosminio modeliavimo trenerio, sportinius kedus, nes ir metai ne tie, ir širdis šlubuoja, juolab kad šiai sporto šakai per 40 metų sočiai duoklės atiduota.
Bet kadangi Radviliškyje nemąžta jaunų žmonių, norinčiųjų modeliuoti raketas ir jas leisti į dangų, nepavykę jam tempo sulėtinti, žingsnio sutrumpinti.
„Neršiančią žuvį pagauti lengviau – norintįjį dirbti visada lengviau sugrąžinti. Tai jis mane prikėlė“, – rodydamas į P. Nevedomską, šypso V. Karmonas.
Šis moksleivis taip užsidegęs raketomis, kad jų modeliuoti į mokyklą ateina net prieš pamokas – pusę septynių.
Likimas išmintingesnis
Vienus šalia kitų sudėjus visus lėktuvų ir raketų modelius, kuriuos per 41 metus sukonstravo V. Karmono vadovaujami jaunieji radviliškiečiai, jų grandinė tęstųsi tiek, kiek visa miesto centrinė gatvė.
Per tuos metus V. Karmono paruošti moksleiviai daugiau nei 120 kartų tapo Lietuvos čempionais, 34 kartus – tarptautinių varžybų čempionais ir prizininkais.
Būtent todėl, kad likimas į Radviliškį tarsi kokia raketa atgabeno V. Karmoną, šis miestas tapo lietuviškuoju Baikonūru, kokiu beveik prieš 200 metų yra tapę Viekšniai, kur gyveno raketinės teorijos ir praktikos pradininkas Aleksandras Griškevičius.
V. Karmonas 1963 m. baigė Švenčionėlių vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą – ne į Kauno politechnikos institutą, kur geidė studijuoti, bet balų pritrūko. Likimas buvo išmintingesnis. „Pataikiau į savo – fizikos mokytojo – profesiją“, – tvirtina V. Karmonas.
Aviamodeliavimo pagrindus jis įgijęs studijuodamas: „Reikėjo pagaminti lėktuvėlio modelį.“ Būdamas santūrus kalboje, pašnekovas neatskleidžia, kokio užmojo sparnai jį, 1968 m. baigusįjį fizikos studijas ir gavusįjį paskyrimą dirbti Radviliškio mokykloje, vertė čia įkurti lėktuvėlių ir raketų modeliavimo būrelį.
Stebino žinovus
Pirmosios respublikinės mokinių kosminio modeliavimo varžybos įvyko 1969 m. Jose V. Karmono vadovaujama komanda užėmė antrąją vietą, o vienas jos narys – Algis Remeika tapo čempionu. Kitąmet šiose varžybose jaunieji radviliškiečiai buvo pirmieji, o A. Remeikos pagaminta raketa su parašiutu ore išsilaikė 49 min. 20 sek. – vaikinas pasiekė geriausią to meto rezultatą pasaulyje.
Radviliškiečiai buvo tarp prizininkų buvusios Tarybų Sąjungos kosminio modeliavimo čempionatuose, kelerius metus iš eilės tapdavo respublikinių jaunių ir suaugusiųjų varžybų čempionais. Jiems Lietuvoje nebuvo konkurentų!
Jie sudarė Lietuvos rinktinės, turinčios atstovauti buvusios Tarybų Sąjungos čempionatuose, branduolį.
Pirmosiose pasaulinėse oro žaidynėse bei atvirame suaugusiųjų Europos kosminio modeliavimo čempionate Turkijoje 1997 m. V. Karmono vadovaujama komanda užėmė trečiąją, kitais metais pasaulio čempionate Rumunijoje – pirmąją vietą. Nepriekaištingos konstrukcijos modeliais ir tobula jų valdymo technika V. Karmono ugdytiniai stebino šios sporto šakos žinovus ir pasaulio kosminio modeliavimo čempionatuose Lenkijoje (2004 m.), ir Baikonūre (2006 m.). Labai gerus rezultatus įvairiose varžybose demonstruodavo ir V. Karmono sūnus Audrius. Dabar jis – fizikos mokytojas, kabinetu besidalinąs su tėvu.
Liko raketos ir olimpiados
Fizikais tapo apie 50 V. Karmono mokinių.
„Praėjus septyneriems metams nuo lėktuvėlių ir raketų modeliavimo būrelio įkūrimo, nustojau su moksleiviais konstruoti lėktuvų modelius. Anais laikais fizikos daug kur reikėjo, todėl jaučiau, jog solidžiau yra mokyti uždavinius spręsti, negu modeliuoti lėktuvus. Taigi pasilikau tik raketų modeliavimą ir uždavinių sprendimą“, – aiškina V. Karmonas, parengęs daugybę respublikinių moksleivių fizikos olimpiadų nugalėtojų. Pasak jo, modeliuoti raketas ne taip nuostolinga nei lėktuvus: „Aviamodeliai skrisdami sudega, sudūžta, o raketų modelius ilgiau galima naudoti.“
Kitas jo paaiškinimas atskleidžia, jog raketų modeliavimas yra kietas riešutėlis – sudėtingas ir žinių, kantrybės reikalingas sportas: „Kosminis, arba raketų, modeliavimas – tai daug kartų skraidančių modelių, kurie Žemės traukai nugalėti nenaudoja aerodinaminių plokštumų, o į orą pakyla varomi raketinio variklio, gamyba. Modelyje įmontuotas įrenginys leidžia jam pakilti daug kartų ir nusileisti. Modelių varikliai naudoja kietąjį kurą.“
Dėkingi už pavyzdį, žinias
V. Karmonas prisipažįsta turėjęs gerų vilionių dirbti užsienyje, bet atsisakė. Su žmona biologijos mokytoja Nijole gyvena blokinio namo dviejų kambarių bute, beje, meniškai išdailintame jo rankų stalyste. Pedagogas, paklaustas, kodėl, užuot kaupęs turtus, imdamas pinigus už papildomas pamokas, kaip dabar yra įprasta, jas savo ugdytiniams teikia nemokamai, sako: „Mokytojo profesija – ne verslas. Ji turėtų būti hobis. Kam mokykloje sunku dirbti, tegu į ją neina. Mokytojas turėtų save investuoti į mokinius.
Būti mokytoju reiškia kartu su mokiniu bandyti modelius, braidyti po pievas, kai šie pasimeta, drauge išgyventi čempionato kovų įtampą. Būti mokytoju – tai ir eiti paskui mokinio svajonę, būti kartu pertraukų šurmulyje, galbūt ir laisvalaikiu sporto salėje kartu sportuojant, padėti suprasti sudėtingą ne tik fizikos – ir gyvenimo uždavinį.“
V. Karmonas pamini kelis iš daugelio, anot jo, niekučius, nuo kurių jam labai gera ir šilta. Antai užeinąs pas vieną dantų techniką, o šis sako: „Puikiai jaučiuosi savo profesijoje, nes įgūdžių įgavau jūsų vadovaujamame būrelyje – mano rankos judesius gerai seka protas.“ Kitas sutiktasis buvęs mokinys dėkoja, kad, anais laikais stodamas į mediciną, už fiziką gavo penketą. Jau šiais laikais į mokytojo mobilųjį telefoną keliauja žinutė: „Kad per fizikos egzaminą gavau 100 balų, – dalis jūsų nuopelno.“
V. Karmonui džiugu, kad, be Radviliškio savivaldybės, jo raketų modeliavimo su moksleiviais veiklą sava valia remia ir verslininkai: „Patys pasiūlo pinigų, žinodami, kad ne į savo pilį juos investuosiu.“
