Scenarijaus formavimuisi daugiausia įtakos turi tėvai bei artimieji (jų tiesioginiai ar paslėpti nurodymai, sakykime: „tu visada privalai būti drąsus“, „nebūk seksuali“, „nerodyk savo jausmų“, „nesakyk skaudžios tiesos“) ir mėgstamiausių knygų, pasakų, legendų personažai (jau ir suaugęs žmogus gyvenime nesąmoningai stengiasi simboliškai atkartoti tam tikro personažo istoriją). Gyvenimo istorija pasakoja tai, kas įvyko, o gyvenimo scenarijus bando užbėgti į priekį ir numatyti ateitį, brėždamas liniją, pagal kurią turėsime keliauti, ir nustatydamas apribojimus.
Scenarijus turi savybę diktuoti gyvenimo istoriją. Tiek teigiamas, tiek neigiamas scenarijus apriboja žmogų, spraudžia jį į rėmus. Pateiksiu porą pavyzdžių: pirmasis bus neigiamo scenarijaus pavyzdys, antrasis – santykinai teigiamo. „Berniuką Teodorą labai paveikė vieno talentingo, tačiau aplinkinių nesuprasto, taip ir neišgarsėjusio ir tragiškai savo gyvenimą užbaigusio menininko istorija.
Teodoras buvo kuklus berniukas ir turėjo bendravimo su kitais vaikais problemų, todėl šis personažas jam buvo artimas ir jis nesąmoningai priėmė pastarojo gyvenimo scenarijų kaip savo. Teodoras visą laiką save laikė didelį potencialą turinčiu žmogumi, tačiau per subtiliu šiam pasauliui. Jį nuolat aplankydavo mintys apie savižudybę, buvo tikras, kad mirs jaunas.“ „Aras – veiklus žmogus.
Jis seniai nusprendė, jog iki keturiasdešimties metų labai daug dirbs ir sieks, kad iki to laiko savo sąskaitoje turėtų milijoną. Tada atsidės kitiems dalykams – pasaulio ir savęs pažinimui, dvasiniam tobulėjimui.“ Aras savaip atkartojo pasakos herojų, išėjusį į ilgą kelionę ieškoti lobio. Suradęs lobį pasakos herojus toliau gyveno gražiai ir laimingai.
Siekdamas savojo „lobio“ (kurį atitiko finansinis saugumas), Aras daug prarado: atsisakė galimybių ir dovanų, nesusijusių su išsikeltu tikslu. Net ir pasiekęs savo tikslą, nesijautė galįs užsiimti, kaip jis planavo, dvasios poreikių tenkinimu. Jam nepavyko taip lengvai nustoti laikytis darbinio režimo, o viduje ir toliau jautė tuštumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs optimistiškas scenarijus Arą, kaip ir Tadą (iš pirmojo pavyzdžio), nuvedė ne ten, kur jie giliai širdyje troško nukeliauti.
Įsisąmoninęs scenarijų, pagal kurį gyveni, gali siekti jį pakeisti, padaryti lankstesnį, turtingesnį, palikdamas vietos ir nežinomybei. Scenarijaus galima išvis atsisakyti, tačiau tai sugeba nedaugelis. Anot gyvenimo scenarijų tyrinėtojo C. Steinerio, dauguma žmonių yra priėmę banalaus (arba, kitaip tariant, normalaus, bet nuobodoko) gyvenimo scenarijų, mažuma – tragiško, o gyvenantieji be scenarijaus – išimtis.
Tiesa, gyvenimo scenarijaus nereikia painioti su tikslais, svajonėmis, trokštamo gyvenimo vizija. Tikslų, svajonių, gairių labai reikia, tačiau viena yra patiems juos sąmoningai išsikelti, o kita – gauti „iš antrų rankų“ ir nesąmoningai sekti keliu, kuris iš tikrųjų yra ne mūsų.
Kad ir kokie būtų gražūs tikslai ir svajonės, jeigu jie nelankstūs, jei jų laikomasi bet kokia kaina, jie alina asmenybę. Kaip psichoanalitikė M. L. Von Franz mėgdavo sakyti, turime veikti vedami savo vidinių įsitikinimų, tačiau kartu išlaikydami nuolankią poziciją, kad gali būti įrodyta, jog esame neteisūs.
Pasakojimo terapija
Nagrinėdami savo gyvenimo istoriją, patys ar kito padedami galime atpažinti paslėptą scenarijų (jei jis yra) ir numatyti kur link šis scenarijus mus nuves. Turime galimybę įvertinti, ar jis iš tikrųjų yra mūsų, ar tikrai tai toks gyvenimas, kokio trokštame, taip pat patikrinti, ar mūsų gyvenimo istorija nėra tik scenarijaus palydovė, klusniai žingsniuojanti paskui savo ydingą dirigentą.
Gyvenimo istoriją galime pasakoti dienoraščiui, draugui, nuodėmklausiui ar psichoterapeutui. Pasakojant išryškėja tam tikrų poelgių priežastys, paslėpti motyvai, vertybės, atskaitos taškai. Tampa matomi iracionalūs principai, spragos, neretai pavyksta pagauti save apgaudinėjant. Net jei pasakojimo trūkumų neįstengi apčiuopti pats, juos gali pastebėti klausytojas.
Atmintis yra ne tik išranki, bet ir daugiasluoksnė: ko sąmoningai neprisimename, tą saugo mūsų pasąmonė. Kaip yra pasakęs neurobiologas J. Johnsonas, ir užmiršti prisiminimai yra gyvi prisiminimai. Štai kodėl hipnozės metu ar patyręs sukrėtimą žmogus pradeda prisiminti tai, ko anksčiau neįstengdavo.
Išsamus pasakojimas – vienas būdų pasiekti gilesnius atminties klodus. Patirdami pasakojimo terapiją ir apsivalydami nuo tam tikrų gynybinių užsklandų, savęs apgaudinėjimo, galime atidaryti tas atminties dureles, kurias patys nesąmoningai buvome uždarę. Nereikia prisiminti visko – tikrai to nepajėgtume padaryti. Tačiau išlaisvinę kai kurias užbarikaduotas atminties kerteles galime dėmesingiau, tikriau, drąsiau pažvelgti į tai, ką jau esame patyrę, ir kur link žingsniuojame toliau.
Skliausteliai ir daugtaškiai
Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, žmogui turėti savo gyvenimo istoriją yra svarbu, idant jo patyrimai įgautų prasmę ir savo paties sprendimų priežastys taptų aiškios. Tačiau siekis viskam savo gyvenime rasti paaiškinimą, iš vienos pusės, žmogų apsaugo nuo chaoso, iš kitos – klaidina, nes paskatina desperatiškai bandyti paaiškinti tuos gyvenimo reiškinius, kurių tuo metu tiesiog neskirta suprasti arba kuriuos suprasti ir įsisąmoninti taip paprastai neįmanoma – tam reikia daug pastangų ir drąsos.
Mes linkę supaprastinti, apibendrinti. Gindamiesi nuo nežinomybės, ir tikrovę bandome suvokti ją „supaprastindami“ – tokiu būdu į istorijas įveliame klaidų. Užuot supaprastinę, mes „suprastiname“ savo gyvenimo istorijas.
Psichoanalitiko M. S. Pecko teigimu, kaskart susidurdami su nežinomu daiktu, asmeniu ar įvykiu, nesąmoningai siekiame, kad dabartiniai mūsų poreikiai, praeities patyrimas ir ateities lūkesčiai nulemtų tai, ką mes matysime. Peckas pataria kartais „suskliausti“ nusistovėjusį gyvenimo suvokimą, šiek tiek atsitraukti nuo savo pačių žinojimo tam, kad įdėmiai pažvelgtume į vis atsinaujinančią mus supančią realybę ir atvertume duris kitokiai pasaulėžiūrai, kitokiam mąstymui, šviežioms įžvalgoms.
Gyvenimo istorija tuo geriau atspindi patį gyvenimą, kuo labiau panaši į patį gyvenimą – turtingą ir nuolat besikeičiantį.
Tegul mūsų istorijose netrūksta netikėtų siužeto vingių ir atsivėrimų, skliaustelių ir daugtaškių! Tik daugtaškiai tegul žymi ne spragą, bandant nutylėti iš baimės ir sutrikimo, o pauzę – iš nuostabos ir nuolankios išminties.
Pratimas
Trys versijos
Kartu su savo artimu draugu ar drauge atlikite tokį pratimą. Papasakokite vienas kitam tris savo dabartinės gyvenimo situacijos versijas. Pirmiausia apie savo dabartinį gyvenimą papasakokite taip, lyg jūs būtumėte tikras laimės kūdikis, akcentuodamas tik pozityvius nutikimus.
Pasakokite šiek tiek šaržuotai, taip, lyg kažkas kitas apie jus pasakotų su tokiu patosu: „Matai, kaip jam (-ai) sekasi...“ Paskui dabartinį savo gyvenimą papasakokite labai pesimistiškai – irgi šiek tiek šaržuotai, žvelgdamas į save tik liūdnai, apgailėdamas savo dabartinę padėtį.
Pamąstykite, kuri versija ar jos dalys yra arčiausiai realybės. Pasidalinkite su draugu (-e), kaip jautėtės pasakodamas šias istorijas ir kaip jaučiatės dabar. O tada papasakokite trečią versiją, kuri jums atrodo arčiausiai realybės, galbūt panaudodamas ir pesimistinio, ir optimistinio pasakojimo elementus.
Informacinių technologijų specialistai savo darbe naudoja problemų sprendimo metodiką, linksmai vadinamą „Rubber ducking“ (pokalbis su guminiu ančiuku). Šio metodo esmė tokia: darbe susidūrus su sunkumais ir niekaip nerandant sprendimo, reikia kreiptis į kolegą ir smulkiai išdėstyti problemos esmę.
Kolegą puikiausiai pakeis ant darbastalio tupintis guminis ančiukas, mat visai nesvarbu, ar klausytojas toje srityje ką nors išmano. Svarbiausia, kad klausytųsi ir pritariamai linksėtų kaip tas guminis ančiukas, vos jį palietus. Bepasakojant sprendimas dažnai išryškėja savaime. Šis metodas puikiai iliustruoja pasakojimo terapinę galią.
„Nagrinėdami savo praeitį, stengiamės paaiškinti sau save pačius. Taip atrandame arba išrandame – vertybes, siekius, sprendimų motyvus ir suvokimą, kas mes esame. Iš savo prisiminimų sukuriame savo identitetą.“ (Drew Gilpin Faust)
Koks mano gyvenimo scenarijus?
Klausimai pamąstyti
1. Kokia vaga mano gyvenimas tekėjo iki šiol?
2. Ar savo gyvenimo kryptį įsivaizduoju kaip negatyvią ar kaip pozityvią (kaip mano tolesnis gyvenimas veiks mane pačią (patį) ir mano artimuosius)?
3. Kada nusprendžiau, kad mano gyvenimas klostysis būtent taip? Gal ankstyvoje vaikystėje? O gal paauglystėje? Ar buvo tokia akimirka (gal skausminga, o gal kaip tik labai džiaugsminga ir įsimintina), kada išgyvenau potyrį, kuris turėjo lemiamą įtaką tolesniam mano gyvenimo suvokimui?
4. Ar yra koks nors knygos herojus, pasakos ar legendos personažas, kurio gyvenimą stengiuosi atkartoti (greičiausiai simboliškai)? Kokios pasakos ar pasakojimai man labiausiai patiko vaikystėje, su kokiais personažais labiausiai tapatindavausi?
5. Gal aš turiu atsarginių scenarijų (kada mano poelgiai yra neatitikę mano gyvenimo scenarijaus, tartum iškritę iš konteksto)?
6. Ar tėvai liepdavo man elgtis taip, kad mane tai iki šiol apriboja (pavyzdžiui, jų nurodymai turėdavo tokią potekstę kaip: nemylėk, nejausk, per daug nemąstyk, nebūk seksuali)?
7. Ar nebūna taip, jog aš žaidžiu tam tikrą psichologinį žaidimą tam, kad mano scenarijus pasitvirtintų? (Pavyzdžiui, prastai save vertinantis žmogus gali savo elgesiu tarsi skatinti aplinkinius jį sumenkinti. Taip jis patvirtina savo nuostatą, kad yra nevykėlis.)
8. Kaip aš kuriu savo scenarijų? Kaip bendrauju su draugais: ar stengiuosi įskiepyti jiems savo idėjas, savo pasaulėžiūrą, ar ieškau naujų idėjų, esu atvira (-as) kitokiai pasaulėžiūrai?
9. Ko aš tikiuosi iš gyvenimo? (Kokį įsivaizduoju savo gyvenimą saulėlydyje? Kokios šeimos, karjeros, finansinės situacijos tikiuosi ateityje? Ką apskritai tikiuosi patirti?)
10. Kaip man atrodo, kokia bus mano mirtis? Ar mirtį aš suvokiu kaip tragišką įvykį ar kaip taikų gyvenimo užbaigimą?
Paskutiniame žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Iš miestiečių gyvenimo. Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Kiek svarbu bendrauti, kad bendradarbiautum?
Vidinė nėščios moters istorija.
„Už“ ir „prieš“ Kalėdų Senelio mito palaikymą.
Juoktis kartu – tolygu prisipažinti mylint.
Kad kažkas šalia nusijuoktų. Interviu su Algiu Ramanausku-Greitai
Yra žmonių, kurie tiesiog atsisako pirkti.
Ar pasaulyje gyvena tik davėjai ir ėmėjai?
Kiekvienas gyvenimas – neparašyta istorija.
Pasakojimas apie „playback“ teatro terapiją.
Tobulame gyvenimo plane ligos nėra.
Ar psichologai tiki stebuklais?
Apie duoną kasdieninę. Ar šventinę?
Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens
