Tyrimais įrodyta, kad duodančio, suteikiančio pagalbą žmogaus smegenyse aktyvuojami malonumo centrai, o linkę į labdarą, paslaugūs žmonės ilgiau gyvena. Padėdami kitiems, mes tarsi geriname savo socialinę aplinką, tikėdamiesi, kad visa, ką padarei gero, vieną dieną sugrįš.
Priimdamas dovaną ar pagalbą, padovanoji žmogui savo nuoširdžią padėką ir įvertinimą, parodai, kad jis tau svarbus. Tai – gražioji dovanojimo pusė, pagrįsta abipusiškumu. Gaila, tačiau kai kada ši pusiausvyra sugriūna.
DAŽNIAU DUODATE AR IMATE?
Perskaitykite teiginius ir pažymėkite juos „T“ (sutinku) arba „N“ (nesutinku).
• Svarbu būti įvertintam ir pastebėtam, tačiau daug svarbiau būti geram.
• Lygindamas save su kitais pastebiu, kad man labiau nei jiems rūpi patikti.
• Manau, jog gerumas atsiperka.
• Esu įsitikinęs, kad daugeliui žmonių, gaunančių paramą, tikrai jos reikia.
• Dažnai aukoju.
• Kalėdos – mano mėgstamiausia šventė.
• Kai buvau mažas(-a) jaučiausi labai mylimas.
• Kliūčių ir trukdžių siekiant savo tikslų man pasitaiko retai.
• Man šiek tiek nejauku, kai sulaukiu pagalbos ar paramos.
• Labai susijaudinu, kai sužinau blogą nuomonę apie save.
• Mano manymu, apie kitą žmogų dera šnekėti tik gražius dalykus.
• Lengvai priderinu savo dienotvarkę prie kito žmogaus poreikių.
T atsakymai nurodo „davėjų“ bruožus. Tokiems žmonėms ypač reikšmingas aplinkinių įvertinimas, todėl jie stengiasi kuo daugiau atlikti kitiems ir už kitus, tikėdamiesi, kad juos labiau mylės. Ekstremaliais atvejais (daugiau nei aštuoni atsakymai „sutinku“) „davėjams“ trūksta pasitikėjimo savimi, todėl juos lengva išnaudoti. Negalėdami pasipriešinti, jie kaupia pyktį, o besistengdami įtikti jaučia nuolatinį nuovargį ir įtampą.
N atsakymai nurodo „ėmėjų“ bruožus. Kai kurie iš šių bruožų yra efektyvūs, siekiant pirmavimo ir lyderystės: principingumas, perfekcionizmas, atkaklumas, tačiau ekstremaliais atvejais sužadina priešiškumą. Daugiau nei aštuoni atsakymai „ne“ gali reikšti agresyvumą ir egocentrizmą.
SLAPTI PRANEŠIMAI
• Ekstremalus „davėjas“ savo elgesiu tarsi nori pasakyti: „Nesu labai svarbus, todėl turiu stengtis įtikti kitiems, kad jie mane mėgtų.“
• Dažniau duodantis nei imantis žmogus gali būti jau vaikystėje išmokęs, kad lengviau pasieksi to, ko nori, būdamas nuolankus, o ne garsiai reikalaudamas.
• Moterys dažniau būna „davėjos“ nei „gavėjos“ vien dėl to, kad jos nuo mažens auklėjamos iš akių skaityti kitų norus ir slopinti savo emocijas tam, kad nekiltų konfliktas.
• Davimas gali būti savotiška agresijos forma, nes nuolat aukodamasis dėl kitų tarsi parodai esantis viršesnis už juos ir atimi galimybę tave kritikuoti, kad ir kaip pasielgtum.
• Žmonės, kurie puikiai jaučiasi imdami, nebūtinai kilę iš šeimų, kuriose jiems viskas buvo leidžiama. Dažniau tai – vaikai, į kuriuos tėvai kreipdavo mažai dėmesio, todėl jie griebdavo viską, ką tik galėdavo.
• Ekstremalus „ėmėjas“ slapčia galvoja, kad yra prastesnis už kitus, todėl nuolat siekia iš jų gauti tai, ko jam trūksta.
ATSTATYTI PUSIAUSVYRĄ
Įsisąmoninkite savo veiksmus. Jei jaučiate, kad per daug duodate arba per dažnai imate, pastebėkite savo elgesį. Ką jūs darote kasdien? Gal nuolat darote kolegoms ar šeimos nariams arbatą? Ar ištisai skundžiatės dėl savo problemų, neišklausydamas kitų?
Įsisąmoninkite savo jausmus. Stebėkite, kaip jūs jaučiatės, kai duodate, ir kaip – kai imate. Gal duodamas galvojate: „Štai ir vėl aš jam viską, o jis man – nieko“, o imdamas jaučiatės baisiausiai skolingas?
Išbandykite kitokį elgesį. Jeigu jaučiate, kad nuolat duodate, ir tai jus vargina, išbandykite kitą vaidmenį – bent vieną dieną pabūkite bejėgiu vaiku, kuriam malonu prašyti pagalbos, kuris džiaugiasi būdamas dėmesio centre. Ir atvirkščiai – paskirkite dieną rūpinimuisi kitais: pagaminkite valgio, įteikite mažą dovanėlę, šypsokitės, klauskite ir klausykitės.
Matykite daugiau galimybių. Skirstyti žmones tik į tuos, kurie duoda, ir tuos, kurie ima, nėra visiškai teisinga. Yra žmonių, kurie tiesiog dalijasi – duoda tai, ką gali, ir priima kito dovanas mainais už šypseną ar padėką.
Paskutiniame žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Iš miestiečių gyvenimo. Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Kiek svarbu bendrauti, kad bendradarbiautum?
Vidinė nėščios moters istorija.
„Už“ ir „prieš“ Kalėdų Senelio mito palaikymą.
Juoktis kartu – tolygu prisipažinti mylint.
Kad kažkas šalia nusijuoktų. Interviu su Algiu Ramanausku-Greitai
Yra žmonių, kurie tiesiog atsisako pirkti.
Ar pasaulyje gyvena tik davėjai ir ėmėjai?
Kiekvienas gyvenimas – neparašyta istorija.
Pasakojimas apie „playback“ teatro terapiją.
Tobulame gyvenimo plane ligos nėra.
Ar psichologai tiki stebuklais?
Apie duoną kasdieninę. Ar šventinę?
Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens
