Ką kiekvienas iš jūsų pagalvotumėte, taip ir liks jūsų pačių galvose ar širdyse. Kaip sako psichologas Marius Daugelavičius, tokie jau mes esame – dovanomis dažniausiai norime įtikti, patikti ar būti įvertinti, tiesiog ne prastesni už kitus. Antra vertus, paprastai mes nuvertiname tas dovanas, kurių parduotuvėse nenupirksi.
Gal paragausite? Tik ką iš šiukšlių konteinerio...
Kad ir kaip ten būtų, pasaulyje yra ir tokių „keistuolių“, kurie visą savo gyvenimą mėgina paversti viena nesibaigiančia Pasipriešinimo pirkiniams diena. Jie vadina save antivartotojais, freeganais (Freegans), daunšifteriais (Downshifters), paprasto gyvenimo (Simple Living) ar savanoriško paprastumo (Voluntary Simplicity) šalininkais. Visų šių judėjimų veikla ir gyvenimo būdas nukreipti į vienintelį ir patį svarbiausią tikslą – besaikio vartojimo stabdymą.
Bene populiariausias ir žinomiausias pasaulyje antivartotojų judėjimas vadinamas freeganizmu. Terminas „Freegan“ sudarytas iš dviejų žodžių: „free“ (laisvas) ir „vegan“ (veganas, vegetaras) arba „gain“ (gauti). Čia turbūt reikėtų pasakyti, jog toli gražu ne visi freeganai yra vegetarai. Vieni visiškai atsisako mėsos ir gyvūninės kilmės produktų, kiti valgo šiuos produktus tik tam, kad jie nebūtų išmesti arba jei gauna juos veltui.
Maisto freeganai ieško parduotuvių galiniuose kiemuose ar šiukšlių konteineriuose. Skamba kiek atgrasiai, bet tiesa ta, kad parduoti skirto maisto galiojimo terminams taikomi itin aukšti standartai, todėl pasibaigus galiojimo datai, nurodytai ant pakuotės, produktas paprastai dar kurį laiką yra tinkamas valgyti. Tad kam jį išmesti, mano freeganai, ypač tada, jei žinai, kad pasaulyje šiuo metu badauja daugiau kaip milijardas žmonių (Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) inf.).
„Maisto banko“ atliktos apklausos duomenimis, vien Lietuvoje parduotuvių tinklai per metus utilizuoja apie 492 tonas neparduotų, pasibaigusio galiojimo laiko ir prekinę išvaizdą praradusių gyvulinės ir augalinės kilmės maisto produktų.
Tokiu maisto kiekiu būtų galima pamaitinti apie 60 tūkst. skurstančiųjų. Atlikus Lietuvos gyventojų maisto vartojimo tyrimą, paaiškėjo, kad iš 373 apklaustųjų kone kasdien maistą išmeta apie 2 proc., kas keletą dienų – 13,5 proc., kartą per savaitę – 32 proc., kas 2 savaites – 23 proc. Kuo didesniame mieste žmogus gyvena, kuo daugiau uždirba ir kuo aukštesnis jo išsilavinimas, tuo daugiau maisto jis išmeta. Tuo tarpu kas penktas lietuvis gyvena žemiau skurdo ribos.
Tokiai situacijai esant Lietuvoje galime tik įsivaizduoti, kiek maisto išmetama didesnėse ir ekonomiškai stipresnėse pasaulio šalyse?
Pinigai – didžiausia priklausomybė
Dėl šių priežasčių freeganai stengiasi nepirkti ne tik maisto, bet ir drabužių, buities reikmenų ar net būsto. Gali nuskambėti kiek keistai, bet Didžiojoje Britanijoje populiaru gyventi apleistuose, šeimininkų neturinčiuose namuose – nereikia mokėti nuomos ir be reikalo nestatomas naujas namas.
Freeganai rengia mainų turgelius ar daiktais dalijasi specialiose interneto svetainėse. Vienas pagrindinių jų šūkių: „Kai visuomenei svarbiau dalyvauti karuose, mums svarbiau pamaitinti alkstančiuosius.“ Todėl jie dažnai susirenka miestų gatvėse ir dalija šiltą maistą praeiviams. Pernai rudenį lankantis Osle teko valgyti nemokamų mielinių sklindžių ir sriubos. Jaučiausi puikiai. Ir ne vien todėl, kad norėjau valgyti ar kad kavinėje ji kainuotų apie 70 litų, bet daugiau dėl to, kad pasijutau bendruomenės dalimi.
Freeganai turi savitą nuomonę ir apie darbą. Jų įsitikinimu, tai tikrų tikriausias laiko švaistymas, nes jis skiriamas vykdyti kažkieno įsakymams, patiriant stresą, nuobodžiaujant ir darant daugelį kitų dalykų, kurie kelia grėsmę žmogaus kūnui ir sielai. Daug protingiau visą tą laiką skirti šeimai ir visuomenei. Žinoma, pagrindiniams poreikiams užsidirbti reikia, bet svarbiausia suprasti tai, jog pinigai laimės neatneša, tik priklausomybę.
Taika, gėlės, laisvė, laimė!
Pastaruoju metu freeganizmas itin suintensyvėjo ir išpopuliarėjo Europoje. To priežastimi socialinių mokslų daktarė, docentė Vilmantė Liubinienė įvardija dabartinį ekonomikos nuosmukį. „Turbūt žmonės pajuto besaikio vartojimo kultūros garbinimo padarinius ir panoro ištaisyti esamą situaciją“, – sako sociologė.
Apskritai įvairių judėjimų ir subkultūrų formavimasis, anot V. Liubinienės, yra natūralus nuolatos vykstantis procesas. Jį lemia poreikis protestuoti prieš visuomenėje dominuojančias nuostatas ir vertybes. Pavyzdžiui, nesibaigiant karui Vietname (1940–1975) grupė jaunuolių pasipuošė ryškiausiomis spalvomis ir išėjo į gatves reikalauti taikos, meilės ir gėrio pasaulyje. Taip atsirado pamatinės hipių vertybės: taika, gėlės, laisvė ir laimė.
Sociologė pabrėžia, kad Lietuvoje situacija kiek kitokia nei daugelyje didesnių pasaulio valstybių. Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad antivartotojų šaknys glūdi Jungtinių Amerikos Valstijų žemėje. Čia pradėjus klestėti vartojimo kultūrai (tarkime, 1990 metais), Lietuvos parduotuvių lentynas dar nelabai buvo kuo užpildyti.
Todėl V. Liubinienė abejoja, ar net ir šiandien, po 20 metų, daugelis Lietuvos gyventojų žino apie pasaulyje skelbiamą Pasipriešinimo pirkiniams dieną ar freeganus. O jei ir žinotų, ar šią dieną prekybos centrai taptų nors kiek tuštesni? „Mes maža tauta, nesijaučiame esantys pasaulio dalis. Dažnas lietuvis supranta tik tai, kas jį paliečia tiesiogiai. Pavyzdžiui, kas būtų, jei Rusija staiga nustotų mums tiekti dujas“, – svarsto V. Liubinienė.
Ir dar. Mūsų prekybos centrų vidiniuose kiemuose nepaliekamos geros, vos pasibaigusio galiojimo maisto prekės, iš besišypsančių bendruomeniškumo puoselėtojų negauname nemokamos sriubos miestų gatvėse ir daugumai mūsų sunku įsivaizduoti, kaip tas klimato atšilimas gali mums pakenkti...
Kita vertus, reikia pastebėti, kad ir Lietuvą jau kuris laikas užvaldžiusi ekologiškų produktų turgelių mada ir laimės receptus dalijančių knygų manija. Lietuviai ne liūdniau už pačius amerikiečius švenčia Heloviną ir kenčia nuo antsvorio bei darboholizmo.
Nors pagal lapkričio pradžioje rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atliktą apklausą 65,6 proc. Lietuvos gyventojų šv. Kalėdų dovanoms ketina skirti 100 litų, iš savo patirties žinome, kad atėjus šventei ši suma išaugs bent dvigubai. Gerai pagalvojus, pagal savo šalies dydį ir ekonominę padėtį vartojimu mažai kuo atsiliekame nuo didžiųjų Vakarų valstybių.
Reikalinga visa, kas duota
Kodėl mes taip linkstame į kraštutinumus: perkame viską, kas pasitaiko po ranka, arba neperkame nieko? Psichologo Mariaus Daugelavčiaus manymu, kategoriškumas parodo tam tikrą žmogaus sumaištį. „Atsiribojimas nuo kurios nors gyvenimo dalies dažniausiai susijęs su neigiama patirtimi“, – teigia psichologas.
„Pavyzdžiui, jei žmogui kartą nepasisekė viešai pasakyti kalbos, gali būti, kad jis daugiau nebelips ant scenos, o gal net visai nebesilankys viešuose susibūrimuose.“ Toks atsiribojimas nėra tinkamas būdas išspręsti problemą. Anot psichologo, iš savo gyvenimo išmesdamas nors vieną dalį, žmogus netenka pilnatvės.
Paskutiniame žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Iš miestiečių gyvenimo. Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Kiek svarbu bendrauti, kad bendradarbiautum?
Vidinė nėščios moters istorija.
„Už“ ir „prieš“ Kalėdų Senelio mito palaikymą.
Juoktis kartu – tolygu prisipažinti mylint.
Kad kažkas šalia nusijuoktų. Interviu su Algiu Ramanausku-Greitai
Yra žmonių, kurie tiesiog atsisako pirkti.
Ar pasaulyje gyvena tik davėjai ir ėmėjai?
Kiekvienas gyvenimas – neparašyta istorija.
Pasakojimas apie „playback“ teatro terapiją.
Tobulame gyvenimo plane ligos nėra.
Ar psichologai tiki stebuklais?
Apie duoną kasdieninę. Ar šventinę?
Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens
