Tiesa paaiškėjo tik po daugelio dešimtmečių: muzikos mokytoju dirbo vienas žmogelis, kuris vakarais dar ir vargonavo vietos bažnyčioje. Už tai, matyt, vietos kagėbistai jį ir prigriebė. O šis, nenorėdamas būti išsiųstas ten, kur labai daug sniego, ir skundė visus kolegas iš eilės...
Vėliau atėjo ir Kurkliečių šeimos eilė: tėvai su vaikais per parą turėjo palikti Obelius ir persikelti į Rokiškį. Mat Obeliuose siautėjo kaip reta kraugeriškas vietinis MGB šefas. Matyt, buvo vertas tokio epiteto, jei nuvertus L. Beriją patys kagėbistai surengė jam teismą – „už perlenkimus“.
Tad mokydamasi vienuoliktoje Rokiškio gimnazijos klasėje, Elena pravėrė vietos redakcijos duris. Ne, ne tiek talentinga buvo, kiek pinigų šeimai reikėjo, taigi merginai, pradėjusiai mokytis vakarinėje mokykloje, teko ieškotis darbo. Laimei, tuo metu daugiatiražio rajono laikraščio redaktoriumi dirbo Paulius Širvys, su kuriuo buvo pažįstama iš poros literatūrinių vakarų Obeliuose. Priėmė iš karto. Nereikėjo net smulkiai aiškinti, kodėl taip staiga jos šeima turėjo palikti gimtąjį bažnytkaimį.
Vėliau, beje, poetas tapo ir pirmuoju jaunosios korespondentės kūrybos kritiku. Ši jam pakišo pluoštą savo eilėraščių – kaip dabar pati prisimena, be galo naivių ir be galo... antitarybinių. Paulius Širvys paskaitė ir ramiai grąžino juos autorei. „Tu geriau juos sudegink arba užkask“, – patarė jis.
Šiai užteko proto paklausyti vyresnio kolegos, ir daugiau niekam savo kūrybos nerodė. O eilėraščiai, sukišti į butelį ir užkasti sode, ramiai pergulėjo komunizmo sužydėjimą ir mirtį. Dabar jie – viename iš Elenos rašomojo stalo stalčių. Moteris dar ir dabar retkarčiais juos sau ar vyrui prozininkui Vytautui Bubniui paskaito. Ar ne keista: tos eilės, už kurias anuomet buvo galima gauti 10 metų lagerių, dabar abiem sukelia tik atlaidžią šypseną.
Tad nors poete netapo, darbas redakcijoje padėjo Elenai apsispręsti, kur studijuoti.
Dirbančių studentų karta
Taip vadinama tų studentų žurnalistų karta, kuri mokėsi profesijos paslapčių Vilniaus universitete pirmąjį pokario dešimtmetį. Tas pats pasakytina ir apie Elenos Kurklietytės kursą. Ji pati ėmė dirbti vadovaujančios partijos organe (taip oficialiai buvo vadinami visi oficiozai) – dienraštyje „Tiesa“ – nuo pirmo kurso. O dauguma dėstytojų buvo... tie patys redakcijos kolegos. Tik šiek tiek vyresni.
Nors darbas Elenai sekėsi, tuometis respublikos ideologinis inkvizitorius, dienraščio vyriausiasis redaktorius Genrikas Zimanas jaunosios žurnalistės veikla nebuvo patenkintas. Matyt, turėjo įtakos jos „nepatikima“ šeima ir pabėgimas iš Obelių į Rokiškį (o, kad daugumai tremiamų šeimų pokario Lietuvoje būtų tekusi tik tokia lemtis). Aišku, visi oficiozo (ir ne tik jo) darbuotojai būdavo perfiltruojami per KGB tinklą.
Tik vėliau, jau L. Brežnevo laikais, redakcijose galėjo darbuotis žmonės, kurių ne visai „švarios“ biografijos, už ką kai kurie iš jų buvo priversti pasirinkti jau minėtą vargonininko kelią. O tuomet, bent porą pokario dešimtmečių, visose respublikinių periodinių leidinių redakcijose galėjo dirbti tik „raudoni“, kaip ir pati komunistų vėliava, darbuotojai.
Taip Elena atsidūrė vieninteliame (užtat dabar neturime nė vieno) humoristiniame žurnale „Šluota“. O per vieną žurnalistų susibūrimą susipažino su estu ir... išvažiavo į Estiją. Tačiau šiaurinėje Baltijos pakrantėje karšta aukštaitė teištvėrė šešerius metus. Ir parlėkė namo. Priežastį apibendrina taip: „Estas iš tikrųjų pasirodė esąs per lėtas.“ Grįžusi Lietuvon, „Šluotoje“ dirbti jau nebenorėjo. Mat, kaip atvirai prisipažįsta pašnekovė, dirbant satyriniame leidinyje reikia turėti feljetonisto gyslelę. O jei ne – geriau nesikankinti. Kaip Estijoje.
Taip jaunoji žurnalistė atsidūrė radijo žurnalistikos pasaulyje. Jame, dar paįvairintame darbu televizijoje, išbuvo apie 30 metų.
Apie sėją, kuri turėjo prasidėti... rudenį
Taigi grįžusi į Lietuvą E. Kurklietytė padėjo plunksnakotį į šalį ir paėmė į rankas radijo mikrofoną. Iš pradžių dirbo Lietuvos radijo Jaunimo laidų redakcijoje, vėliau – Sąjunginio radijo ir TV korespondente Lietuvoje.
Kaip prisimena anuos metus pašnekovė, radijo žurnalisto darbas buvo ypač politizuotas. Būdavo, nuvažiuoja į kokią nors gamyklą ar kolūkį, parengia reportažą apie eilinius darbo pirmūnus ir, atrodo, jau galima leisti į eterį. Tačiau ne, dar negalima, nes reportažas – dar „žalias“.
Pasirodo, jam reikia uždėti „kepurę“ – ideologinių štampų rinkinį. Ir imdavo skambėti kasdienybės reportaže plieninės ideologinės gaidos: N gamyklos (brigados, grandies ir t. t.) darbininkai (melžėjos, audėjos ir t. t.), pasitikdami tokią ir tokią komunistinę šventę, visi kaip vienas prisiėmė papildomus socialistinius įsipareigojimus (asmeninius penkmečio planus, papildomai dirbti už į tarybinę armiją pašauktą bendradarbį ir t. t.).
„Dabar, kai visa tai prisimenu, – pasakoja ponia Elena, – darosi net nesuvokiama: kaip tokias nesąmones žmonės galėjo kalbėti, o mes – transliuoti tiems patiems žmonėms...“ O „linksmiausia“ būdavo su pavasario sėja. Mat pagal kažkokio sovietinio ideologo „išmąstymą“ kasmet būtinai turėjo būti skelbiama, kad šiųmetė sėja prasidėjo bent pora dienų anksčiau nei pernai. Taip visuotinai kalami penkmečių planai, kuriuos būtina atlikti pirma laiko, skverbėsi į visas įmanomas to meto gyvenimo sritis. Ir vienas iš Elenos kolegų nepatingėjo ir apskaičiavo: sėjant pagal ideologų reikalavimus (būtinai – šiemet anksčiau nei pernai), jau devintojo dešimtmečio pradžioje sėja turėjo prasidėti... spalio pabaigoje.
Prasmingiausi metai – Atgimimo
Pašnekovė, apžvelgdama savo kelių dešimtmečių radijo ir TV žurnalistinę biografiją, su nostalgija prisimena: „Prasmingiausi metai – Atgimimo.“ Mat tuomet ji ėmė leisti reportažus į tiesioginį Sąjunginio radijo (garsiojo „Majak“) eterį. Ko nebuvo visus sovietinius metus.
Būtent ji pirmoji visai tuometei Sovietų Sąjungai paskelbė: „Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir nebelaiko savęs minėto valstybinio darinio dalimi.“ O jos kolega TV žurnalistas Adolfas Paulius – atvirkščiai – dirbo kaip tikras „jedinstvininkas“. Todėl Maskva tuo metu dažnai nesusigaudydavo, kuo tikėti – juo ar Elena? Tad siųsdavo savo emisarus. Taigi vienus atvykėlius Elena vesdavosi į Sąjūdžio mitingus, kitus Adolfas – į „jedinstvininkų“. Maskvai po to tapdavo dar neaiškiau.
Tačiau po kelerių metų dirbti kapitalistinėje kasdienybėje Elenai pasidarė nebeįdomu, ir ji perdavė radijo mikrofoną į jaunesnes rankas. Beje, vėliau dar porą kartų sutiko buvusį kolegą A. Paulių – šis vis puldavo pasakoti, kaip jiedu „atkūrinėjo Lietuvą“. Išties – nenuspėjami žmogaus pozicijų kaitos keliai.
Padėta plunksna vėl paimta
Atgimimo metai ir atkurta nepriklausomybė iš esmės pakeitė ne tik E. Kurklietytės žurnalistinį darbą, bet ir asmeninį gyvenimą. 1991-aisiais ji susituokė su rašytoju Vytautu Bubniu. Ir dabar sunku pasakyti, kas jai suteikė impulsą parašyti pirmąją knygą – bendras gyvenimas su žinomu prozininku, noras permąstyti, kas matyta ir patirta, ar kelionė į Indiją. Mat tuomet juodu su Vytautu apsilankė Pietų Indijoje – visuotinai žinomo mediumo Satjos Sai Babos meditacijos centre. O kai sugrįžo tėvynėn, netrukus skaitytojus pasiekė judviejų bendras kūrinys – „Slaptingoji prema“.
Taip 1999 metais buvusi žurnalistė pradėjo nenuspėjamą rašytojos kelią. Tad, įvertinus brandų tuometį kūrėjos amžių (Elena jau buvo sulaukusi 66-erių), buvo sunkoka ją ir anuomet vadinti pradedančiąja rašytoja. Kita vertus, kiekvienam savas laikas pradėti rašyti. Štai Žemaitė savo pirmąjį kūrinį – apsakymą „Prie užvertos langinės“ – parašė būdama 49-erių.
Būtent savas laikas ir savi išgyvenimai kreipia kiekvieno rašytojo kūrybą sava linkme. Tačiau Žemaitė liko tvirtai stovėti ant žemės, o štai Elena savo pirmuoju kūriniu ne tik perkelia į tolimąją Indiją. Vietoj realistinių aplinkos ar personažų aprašymų – bandymai praplėsti Dievo sampratą ir praturtinti sielos gyvenimą. Nepakeičiant tradicinės religijos ir tikėjimo egzotiniais motyvais.
Dar po šešerių metų pasirodė antroji rašytojos (jau galima kūrėją vadinti šiuo įpareigojančiu vardu) knyga – romanas „Lyla“. Jis taip pat paremtas Rytų filosofija. Ir parašytas jau tik vienos autorės. Sutikite, turime nedaug kūrėjų, kurie savo kūryboje bando derinti dviejų skirtingų pasaulio suvokimų – vakarietiškojo ir indiškojo – metmenis.
Kaip indams yra svetimas mūsų, vakariečių, išorinis civilizacinis ir ypač technologinis blizgesys, taip mums atrodo nesuvokiama indų panieka juos supančiai realybei (mums labiau suvokiamai kaip skurdui). Nors bent jau mums, lietuviams, tai turėtų sukelti nors šiokį tokį genetinį virpesį: juk mūsų protėviai, matyt, kažkada išėjo iš tos pačios Indijos...
Ir štai visai neseniai pasirodė jau trečioji E. Kurklietytės knyga – „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“. Nuo egzotinių padūmavusių tolumų rašytoja šįsyk atsigręžia į mūsų tautos istorijos akivarus. Per šalia esančių herojų veiksmus ir mintis bandoma suvokti: kokie gi buvo mūsų protėviai, gyvenę ne geležies ar bronzos amžiuje, o gerokai anksčiau? Kai gentis dar valdė moterys – mes tą taip mažai pažįstamą epochą vadiname skambiu matriarchato vardu.
Rašytoja bando skaitytojams įteigti: tūkstantmečiai yra niekas, mūsų prigimtis yra viskas. Tad, vertindami save iš šalies, prisiminkime ir savo protėvius. Juk jei egzistuojame mes, vadinasi, egzistuoja ir mūsų protėviai. Mumyse. O jei pabandytume pažvelgti į aplinką jų akimis, ką išvystume? Ar bandėte taip bent žvilgtelėti? „Pabandykite“, – siūlo rašytoja.
Kas yra „Akropolis“?
Šis klausimas, šiaip jau beprasmis daugeliui Lietuvos gyventojų, yra visiškai suprantamas abiejų kūrėjų porai. Mat nei Vytautas, nei Elena iki šiol vis dar nebuvo nei „Akropolyje“, nei „Oze“, nei kitoje mūsų kišenių ir sielų šventovėje. Užtat abu žino visus Vilniaus knygynus.
Didžiam gandų medžiotojų nusivylimui, Vytautas už Eleną nėra parašęs nė eilutės. Jis net neskaito ir neredaguoja (juo labiau – neaptarinėja) žmonos rašomų tekstų. Ir kai tik kūrinys būna baigtas, tada vyras tampa pirmuoju jo vertintoju bei kritiku. Tiesa, gandų mėgėjams atskleisiu šio reto prozininkų tandemo (ar daug šalyje tokių kūrėjų porų?) vieną „kūrybinę“ paslaptį: jų bute – tik vienas rašomasis stalas.
Tad, logiškai galvojant (tiems, kas su kūryba turi nedaug ką bendra), ką veikia kitas kūrėjas, jei taip pat nori rašyti (na, tarkime, užėjo įkvėpimas), o darbo vieta – užimta? Pasirodo, šią „problemą“ Elena su Vytautu išsprendė jau seniai ir taikiai: jis visada rašo kabinete prie rašomojo stalo, o Elena – prie virtuvinio. Ir nieko – jos kūryba buitiniais kvapais ar vaizdais nepersigeria.
Kūrėjai taip pat papasakojo, kad abu dirba tik rudenį ir žiemą, o vasaras leidžia savo sodyboje Širvintų rajone. Nors abu ne ūkininkai (maža to, Elena šią vasarą ten sugebėjo susilaužyti koją), paprasčiausi ūkio darbai visiškai užmuša norą ir poreikį rašyti. Užtat kai grįžta...
Tiesa, Vytautui po trisdešimtojo kūrinio – atsiminimų ir apmąstymų knygos „Tolimi artimi at(si)vėrimai“ – kūrybinė pauzė vis dar tęsiasi... „Ne, – pataiso mane gyvasis klasikas (kas su tuo nesutiks?), – mintyse jau baigia „virti“ naujas kūrinys.“ Vadinasi, netrukus sutarškės spausdinimo mašinėlė rašytojo kabinete. Ir Elena (lygiai taip pat kaip ir Vytautas) bus pirmoji jo naujojo kūrinio vertintoja.