Todėl pasakymas, kad Lietuva – Marijos žemė, katalikų šalis, yra melas. Tikrų krikščionių, tikinčių žmonių Lietuvoje, anot Dominikonų vienuolio brolio Pijaus, ne daugiau 20 proc.
Reliatyviame pasaulyje – tie patys 10 Dievo įsakymų
„Šiandienos mąstymas, gyvenimo santykiai dažnai veikiami, o neretai ir diktuojami sekuliarizmo, pliuralizmo ir individualizmo. Sekuliarizmas atlaisvina vertybių klausimą nuo krikščioniško tikėjimo sąvokų. Pliuralizmas, susikoncentravęs ties tiesos klausimu, leidžia vieną kitam prieštaraujančius pasisakymus. Individualizmas perleidžia kiekvienam asmeniškai nuspręsti, kokias vertybes žmogus norėtų pasirinkti ir jų laikytis.
Iš to kyla įvairūs šiandieninio mąstymo lūžiai. Iki praėjusio amžiaus 60-ųjų metų daugelyje Europos šalių ir visuomeninis, ir politinis gyvenimas buvo grindžiamas krikščioniškai suprastomis vertybėmis. Galiu pateikti šiais laikais gal net juokingą pavyzdį. Radau istoriją apie Konradą Adenauerį, Vokietijos federacinės respublikos pirmąjį kanclerį. Vienas ministrų išsiskyrė su žmona. Kancleris jį pasikvietė ir pasakė, kad jeigu šis žmonos vėl neves, bus atleistas. Žmogus vėl vedė savo žmoną ir liko ministru. Šiais laikais tokia istorija būtų skandalinga ir visiškas nesusipratimas“, - pasakojo dominikonas Seime vykusios konferencijoje.
Brolio Pijaus teigimu, šiandien iškyla klausimas, kurios vertybės yra privalomos, o kurios – ne. Atsakymas paprastas – tai sprendžia pati visuomenė. Postmodernistinės visuomenės manymu, neegzistuoja amžinos vertybės, nes viskas yra reliatyvu, vertybės – taip pat. Tačiau būtent tokiais permainų laikais, kokių ankstesnių epochų žmonės nematėme, labai svarbu kalbėti apie bazines vertybes, kurios reguliuoja asmeninę ir socialinę gyvenimo plotmę ir taip pat tarnauja kaip orientyras visuomeninei, politinei ir akademinei veiklai.
„Žmogiškasis gyvenimas be šių bazinių vertybių tikrai sunkiai išsiverstų. Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų svarbiausia bazine vertybe, moraliniu doroviniu orientyru galėtų tarnauti tikėjimas. Kas yra tikintis žmogus? „Civiliokai“ galvoja taip – tai tas, kuris moka atmintinai visus poterius arba kuris vaikšto į bažnyčią. Bet iš tiesų tikintis žmogus tas, kuris aiškiai suvokia savo gyvenimo tikslą ir jo siekia.
Iki šiol atsimenu septintos klasės lietuvių kalbos mokytoją, kuri bandė su mumis filosofuoti: „Mieli mokiniai, gyvenimas yra kelionė“. Mes, aišku, tada tik paprunkštėme. Bet šiandien aš čia įžvelgiu gilią mintį – gyvenimas yra kelionė iš taško A, kuriame tave pastatė mama ir tėtis arba kur tu šiandien stovi, į tašką B. Kas tas taškas B, ir yra pats svarbiausias klausimas. Anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka ieškoti į jį atsakymo. Manau, kiek yra žmonių, tiek ir tikslų. Ir tiek pat priemonių jiems pasiekti. Jei žmogaus tikslas pinigai – vienos priemonės, jei karjera – kitos“, - svarstė vienuolis.
Kaip į šį klausimą atsakytų tikintis žmogus? „Kaip tikintis žmogus, pasitelkčiau man asmeniškai labai autoritetingą šaltinį – Bibliją. Kaip mes sakome – Dievo žodį. O Dievo žodis sako labai paprastai. Jei Dievas yra, aš noriu Jam pažvelgti tiesiai į akis. Tai tikslas, pakeliantis mus kur kas anksčiau nei mūsų kasdieniai, buitiniai artimesnieji tikslai. Būtent iš jo išplaukia pasakymas – gyvenk taip, kad turėtum teisę tam Dievui pažvelgti į akis.
Taigi galutinis gyvenimo tikslas galėtų būti kaip rūbų kabykla, ant kurios susikabini savo vertybes. Ir jei yra tas viršgamtinis tikslas, vertybių skalė savaime susidėlios. Pavyzdžiui, pinigai, karjera, socialinė padėtis iš tiesų yra vertybės, bet krikščioniui tai tik priemonė, bet ne tikslas“, - teigė dominikonas.
O jei sistema neteisinga?
Nors postmoderni visuomenė atmena normatyvines vertybes, visgi visuotinai pripažįstama, kad tam tikros bazinės vertybės privalo egzistuoti – tokios, kaip orumas, laisvė, lygiateisiškumas, atsižvelgimas į kitą, visuotinė gerovė, kooperatyvumas, komunikabilumas, sugebėjimas atrasti kompromisą, tiesiakalbiškumas, atsakomybė, atvirumas. Anot brolio Pijaus, visos šios išvardintos vertybės atitinka klasikinį vertybių sąrašą – 10 Dievo įsakymų.
„Tai tas pats sąrašas, tik įvyniotas į modernią terminologiją. 10 įsakymų apibrėžia tam tikras ribas tiek Dievo, tiek kito žmogaus atžvilgiu. Gerbk, nežudyk, nevok, nekalbėk netiesos. Tačiau labai svarbu suvokti, kad visos šios išvardintos vertybės be tikėjimo, arba be to galutinio savo gyvenimo tikslo suvokimo, tiesiog kabo ore. Laikytis jų ir pagal jas gyventi, mano manymu, žmogui tiesiog neužtenka motyvacijos“, - įsitikinęs vienuolis.
Žmogus yra laisvas galutinį gyvenimo tikslą suformuluoti tokį, kokio jis nori. Tačiau labai svarbu gebėti visuomenės apsprendžiamas vertybes įvertinti kritiškai ir susivokti jų eiliškume.
„Man svarbu, kad žmogus būtų asmenybė, laiku sugebėtų pastebėti minios nuotaikas, filosofiją ir galbūt neišsigąstų, kad gali būti sutryptas. Šiandien mes, tiesą sakant, esame sistemos vaikai. Ir kai man pasako, kad tai yra modernu, kad visoje Europoje taip daroma ir mes negalime atsilikti, nes kaip atrodysime prieš Europą, mane kartais šiurpas ima. Jei visi taip daro, tai nereiškia, kad ir tu turi būti „vienas prie vieno“ toks pats sistemos sraigtelis. O kas, jei sistema neteisinga?“ – klausė susirinkusio jaunimo dominikonas.
Anot jo, šiuo metu ir Lietuvoje, ir visoje Europoje yra asmenybių krizė. Juolab kad ir stengiamasi, jog žmogus būtų vidutinybė, nes tai pats geriausias vartotojas. Tuo tarpu ant tikėjimo virvės kabinamos vertybės galėtų tapti paskata keistis.
Norėdamas parodyti, kaip vienokios ar kitokios vertybės veikia mūsų elgesį, brolis Pijus pasitelkė pavyzdį iš realaus gyvenimo. Kartą atėjo mama, nerimaujanti dėl savo 15-mečio sūnaus, kuris susidėjo su reketininkais. Kai ji pabandė sūnų protinti, kad negražu vogti ir atiminėti telefonus iš kitų, sūnus atšovė: „Kaip tai negražu? Artūras iš visų atiminėja ir visi mano klasės berniukai nori būti tokie, kaip Artūras“. Tuomet mama bandė aiškinti, kad kitam žmogui skauda. „Skauda? Na ir kas? Kai iš manęs atėmė dviratį, man irgi skaudėjo“. Ties šia fraze motinos argumentai išseko.
„Kaip apaštalas Paulius sako, kiekvienas iš mūsų turėsime duoti Dievui ataskaitą. Aišku, iškyla klausimas – Dievas yra ar nėra. Tačiau Paulius rašo tiesiai šviesiai – kiekvienas iš mūsų, nori tu to ar nenori, pripažįsti ar ne, niekam tai neįdomu. Mes duosime Dievui ataskaitą – už savo elgesį, savo sprendimus, pradedant megapolitiniais, baigiant elementariais buitiniais. Iš tiesų stovėsime Dievo akivaizdoje ir mikčiosime“, - teigė dominikonas.