Papildė besiplečiantį tinklą
Naujasis viešbutis yra įsikūręs buvusios spaustuvės „Spindulys“, įsteigtos 1928 m., patalpose. Remiantis istoriniais šaltiniais, ši spaustuvė tarpukariu ne tik spausdino spaudos leidinius, bet ir kaldino monetas. Joje buvo spausdinami ir laikinieji pinigai – talonai.
Viešbučio projektą kūrė „Jungtinių pajėgų projektų“ architektai: vadovė Audra Kaušpėdienė, Ramunė Dambrauskienė ir Virginija Rimkienė. Konferencijų centro autorė – architektė Rūta Dambrauskaitė, jai talkino Arūnas Kavaliauskas. Tai pirma šių architektų projektuota „Europa“ Lietuvoje, tačiau tie patys autoriai kūrė „Europa Royale“ Rygoje ir Bukarešte.
„Jau galime save vadinti šio viešbučių tinklo architektais“, – juokavo projekto vadovė A. Kaušpėdienė.
„Europa Royale“ viešbučių tinklo koncepcija paremta unikalia architektūra unikalioje miesto vietoje – taip, kaip yra Rygoje ar Bukarešte. Lietuvoje šio tinklo viešbučių po vieną yra Vilniuje ir Klaipėdoje. Kauniškis įsteigtas franšizės būdu.
Improvizacija bauhauso stiliumi
Šiuolaikiškas viešbutis pramoninės architektūros pastate – intriguojanti ir Lietuvoje dar mažai matyta simbiozė. Pasaulio architektūroje tai dažnokai sutinkamas reiškinys, kai nebeveikiantys pramoniniai pastatai labai įdomiai ir naudingai konvertuojami, suteikiant senoms sienoms naujas funkcijas.
Bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ vadovė A. Kaušpėdienė sakė, kad Lietuvoje ta linkme matyti tik pirmieji žingsniai, nors tinkamų konversijai, nebeveikiančių pramoninių objektų mūsų šalyje apstu. Jų architektūros nesunaikino ten vykdoma veikla, juos puikiai galima transformuoti į nestandartinius gyvenamuosius, netradicinius biuro pastatus bei unikalius viešbučius.
Tarpukario metais spaustuvės pastatų kompleksas buvo iš dalies sugriautas. Nors nebuvo lengva, viešbučio kultūros paveldo detalės buvo išsaugotos ir panaudotos įspūdingam eksterjerui bei bauhauso stiliaus interjerui sukurti.
„Bauhaus“ (vok. bauen – statyti, Haus – namas, sutr. Staatliches Bauhaus) – architektūros ir meno mokyklos, veikusios nuo 1919 iki 1933 m. Vokietijoje, pavadinimas. Bauhauso stiliaus pagrindiniai principai, vyraujantys viešbutyje „Europa Royale Kaunas“ – tai atviras gelžbetonio konstruktyvas, eksponuojama inžinerinė įranga ir drąsios spalvos. Tam, kad matytųsi konstrukcijos, niekur nėra pakabinamųjų lubų. Išskyrus vonios kambarius – ten, kur tai neišvengiama.
Turi unikalių detalių
Buvęs „Spindulio“ spaustuvės pastatas ypač įdomus tuo, kad yra prieškarinės, o ne sovietinės statybos. „Tarpukario pramoninės statybos pastatus Kaune galima vertinti kaip vieną reikšmingiausių architektūros paveldo dalių“, – džiaugėsi A. Kaušpėdienė.
Prieš trejetą metų, kai buvo pradėti viešbučio projektavimo darbai, pastate dar veikė spaustuvė. Vadovaujantis pirminiu sumanymu, kuris vėliau buvo įgyvendintas tik projekte, šalia viešbučio turėjo išaugti daugiabutis gyvenamasis namas. Bet dėl ekonominės krizės ir pokyčių rinkoje gyvenamojo pastato statyba nebuvo pradėta.
Šis viešbutis turi ypatingą simbolį ar talismaną, paveldėtą iš spaustuvės, kurį gali matyti tik viešbučio svečiai – tai pastato stogą puošianti garsaus lietuvių skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus alegorinė skulptūra „Šviesos nešėja“, vaizduojanti jauną moterį, dešinėje rankoje laikančią fakelą, o kairėje – knygą. Tolimajame kiemelyje viešbučio svečiai gali apžiūrėti seną spaudos presą – menantį prieškario laikus.
Orientyras – skirtingos spalvos
Pirmą kartą atėję apžiūrėti būsimojo viešbučio, architektai iš karto nusprendė, kad reikės išsaugoti kuo daugiau autentiškos pramoninės architektūros detalių. Neabejota palikti nepridengtas gelžbetonio sijas, rygelius ir kitas konstrukcijas. Projekte sugebėta išsaugoti dideles originalias erdves, dėl to dabar matomos tikrosios proporcijos.
Anot viešbučio koncepcijos autorės, ne visi svečiai iškart suvokia, kad atsidūrė buvusioje spaustuvėje – unikalioje praėjusio amžiaus pirmos pusės pramoninėje architektūrinėje aplinkoje. Dauguma žmonių įsivaizduoja viešbutį taip: šilta, minkšta – kaip žavinga, kyla asociacijų su švelniomis ir minkštomis medžiagomis, rusva spalva. O „Europa Royale“ randama tai, kas kieta, šalta ir grėsminga.
„Pastatas, kuriame įsikūrė naujasis viešbutis, yra radikalus – jis patiks arba nepatiks. Tarpinio varianto nėra“, – tikino A. Kaušpėdienė.
Ji įsitikinusi, kad viešbutis tiks lankytojams gurmanams. Vienas unikalių interjero akcentų – praėjusio šimtmečio modernistų Pieto Mondriano ir Tamaros de Lempickos kūrybos motyvai ir paveikslų reprodukcijos. Ryškios P. Mondriano paveikslų spalvos – geltona, mėlyna, raudona – tapo skirtingų viešbučio aukštų spalvos kodu. Taip klientams gerokai lengviau orientuotis viešbučio koridoriuose.
Plytų ieškojo visoje šalyje
Raudonų ir geltonų plytų mūro pastato fasadą restauravo kauniškė bendrovė „Ekodora“. Jos direktorius Valdas Indrulionis pasakojo, kad darbų sunkumai prasidėjo nuo pat pradžių, nes visas fasadas kadaise buvo nudažytas raudonais dažais. Dėl to plytos buvo labai pažeistos. Prieš restauruojant teko fasadą nušveisti, išvalyti mūro siūles. Pagrindinė problema buvo ta, kad reikiamų matmenų plytų šiuo metu nėra gaminama.
Nei Vokietijos, nei Lenkijos plytų gamintojai, besispecializuojantys senovinių plytų gamybos srityje, „Ekodorai“ negalėjo pasiūlyti analogiškų plytų. Jas buvo galima tik specialiai užsakyti. Tačiau kaina ir gamybos terminas rangovams buvo nepriimtini. Todėl buvo nuspręsta ieškoti reikiamų plytų šiuo metu ardomuose senos statybos pastatuose.
„Turėdami tokį tikslą apvažiavome visą Lietuvą, ir mums pavyko rasti to paties laikotarpio ir net tokių pačių formų bei matmenų plytų“, – džiaugėsi V. Indrulionis. Rasti ir pakeisti ar atnaujinti reikėjo apie 2 tūkst. raudonų bei penkis šimtus forminių plytų. Nedaug nukentėjusios plytos, naudojant specialią restauravimo technologiją, buvo atauginamos iki reikiamo dydžio bei formos, o sutrupėjusios – keičiamos įsigytomis.
Iš viso atnaujinta per 250 kv. metrų autentiško mūrinio fasado. Pačią plytų keitimo procedūrą sunkino dar ir tai, kad kartu teko atnaujinti viso fasado mūro siūles – jų spalva ir forma buvo parinktos pagal esamą autentišką. Tai itin kruopštus ir ilgas darbas, tačiau dabar jo rezultatai džiugina akį. Atstatyti teko ir visai suirusius ant stogo fasadinėje pusėje buvusius mūrinius bokštelius. Visus darbus, įskaitant ir plytų paieškas, reikėjo atlikti per tris mėnesius.
„Tai labai glausti terminai, todėl teko dirbti ypač intensyviai – negailėjome tam jėgų“, – didžiavosi V. Indrulionis. Įdomus ir nelengvas darbas buvo restauruoti spaustuvės simboliu laikomą „Šviesos nešėjos“ skulptūrą, esančią ant spaustuvės stogo ir matomą tik iš vidinio kiemelio.
Lovugalius paįvairino paveikslais
Interjero ir eksterjero grafinio apipavidalinimo srityje besidarbuojanti įmonė „Inova dizainas“ sukūrė šokiruojančias ir kartu viliojančias viešbučio interjero detales – 30 lovugalių su žymios prieškario dailininkės T. de Lempickos trijų paveikslų reprodukcijomis. Jose vaizduojamos miegančios išraiškingų formų moterys. Lovugaliai su reprodukcijomis – gana didelių matmenų: 1,5 metro aukščio ir 2,03 metro pločio.
Skaitmeniniai paveikslų atvaizdai atspausdinti neblunkančiais dažais ant 10 mm storio putų polistirolio plokštės, užtvirtinant dažus ultravioletiniais spinduliais. Spauda atlikta be sudūrimų, ant vieno plokštės gabalo, specialiais neblunkančiais ir negaruojančiais dažais. Reprodukcijų paviršius lengvai prižiūrimas, mechaniškai atsparus, o tai svarbu viešbučiui.
Idėja pagaminti tokius lovugalius kilo architektams, pageidavusiems unikalaus interjero meninio sprendimo. Jis ir buvo pasiūlytas, naudojant visiškai naują Lietuvoje technologiją – fotospaudą tiesiog ant kieto pagrindo. Užsakovui idėja patiko, nes jis ieškojo naujo, neįprasto sprendimo ir visiškai pasitikėjo architektais.
Naudojant šią technologiją Vakarų šalyse gaminami įvairūs interjero elementai, tačiau Lietuvoje – tai naujiena. Sprendimui įgyvendinti prireikė daug laiko bandant įvairias medžiagas, atliekant spalvines korekcijas, nes paveikslų reprodukcijos reikalauja didžiausio tikslumo. Beje, gauti autoriaus leidimą šioms reprodukcijoms nebuvo lengva. Įmonės „Inova dizainas“ specialistai konsultavosi su autorių teisių gynėjais, jų rekomenduoti kreipėsi į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Suomiją. Galų gale buvo surasta dailininkės T. de Lempickos reikiamų paveikslų paveldėtoja. Jai į Niujorką (JAV) buvo nusiųstas motyvuotas reprodukcijų panaudojimo aprašymas. Derybas dėl reprodukcijų įsigijimo ir panaudojimo vedė pats užsakovas, jis ir įsigijo licenzijas bei skaitmenines paveikslų reprodukcijas.
Sąlygos buvo ne lengviausios
Viešbučio lauko inžinerinius tinklus nutiesusi bendrovė „Larinda“ užsiima ne tik vandentiekio bei nuotekų sistemų montavimu, bet ir kitokių įrengimų: naftos gaudyklių, riebalų gaudyklių, biologinio vandens valymo įrenginių ir siurblinių – montavimu. Įmonės vadovas Antanas Lauraitis pasakojo, kad darbai viešbutyje ypatingi tuo, kad buvo atliekami miesto centre, kur daug senų komunikacinių tinklų.
Darbus apsunkino ankštos darbų atlikimo sąlygos, tiesiamų nuotekų tinklų gylis – apie 5 metrus, o gruntas – birus smėlis. Todėl darbininkai nuolat turėjo naudoti ramstymo klojinius. Po esamais pastatais nuotekų tinklai buvo tiesiami naudojant betranšėję technologiją su kryptinio gręžimo įranga. Sudėtingiausia buvo sumontuoti lietaus ir buities nuotekų siurblines, nes tai reikėjo atlikti labai giliai – didesniame nei 7 metrų gylyje. O esant biriam gruntui ir ankštoms darbų atlikimo sąlygoms jas sumontuoti nebuvo lengva.
„Tokių sudėtingų sąlygų seniai nesame turėję“, – pripažino A. Lauraitis.
Fasadai – surūdiję
Dirbtinai surūdijusios skardos kasečių viešbučio konferencijų centro fasadą sumontavusios bendrovės „Linvyta“ dukterinės įmonės „Dalista“ direktorius Linas Sasnauskas paaiškino, kad toji skarda ypatinga. Iš išorės ji parūdijusi, tačiau metalas specialiai apdorotas taip, kad rūdys nesiskverbtų gilyn. Metalas padengtas rūdimis tarsi dažais. Pats fasadas unikalus tuo, kad visos metalo kasetės yra rankų darbo, pjautos ir lankstytos pagal statybų vietoje sudarytą planą.
„Taip siekėme montuoti kuo tiksliau, nes mažiausias matmenų nuokrypis iškart kristų į akis“, – teigė L. Sasnauskas.
Dabar metalinis fasadas – kaip išlietas. Bendrovė „Dalista“ pasidarbavo ir dengdama šlaitinį skardinį viso namo stogą. Sudėtingiausia vieta buvo tvarkant stogą aplink „Šviesos nešėjos“ skulptūrą.
Berėmius stiklinius fasadus viešbučio konferencijų centre įrengusios bendrovės „Stikmeta ir partneriai“ direktorius Andrius Bučas mano, kad stiklo fasadai visuomet papuošia pastatą. Puošia jie ir „Europa Royale Kaunas“ 4 aukštų, 8 sales turintį konferencijų centrą. Iš viso bendrovė viešbutyje sumontavo apie 700 kv. metrų stiklo fasadų bei vitrinų aliuminio rėmais. Pasak A. Bučo, fasadui naudota SAPA aliuminio konstrukcija su 26 mm storio stiklo paketais.
Naudojant šią sistemą galima sumontuoti didelio ploto stiklo lakštus be skersinių profilių. Tokios sistemos fasadų privalumas tas, kad į patalpą patenka labai daug šviesos. Tai svarbu ten, kur žmonės sutelkia dėmesį į rašymą, skaitymą ar darbą kompiuteriu. Be to, stiklo fasadai, panaudojus juose stiklo paketus, gerai sulaiko garsą. Tiesa, palyginti mūrinės apšiltintos sienos ir stiklo fasado šiluminę varžą, stiklo fasadas šaltesnis du kartus, tačiau galimybė turėti daug šviesos kompensuoja šį trūkumą.
Atsidarė ne geriausiu laiku
Vienas naujojo viešbučio savininkų Darius Žoromskis papasakojo, kad mintis įkurti viešbutį buvusioje spaustuvėje kilo, kai buvo atmesta idėja šiame pastate įrengti butus. Pastatas – architektūros paminklas, todėl nebuvo galima keisti jame esančios koridorių sistemos, kuri visai netinka šiuolaikiniam daugiabučiam namui, tačiau puikiai tiko viešbučiui.
Tiesa, dabar viešbučiams itin nepalankus metas ne tik dėl ekonominės krizės, bet ir dėl to, kad nebėra Lietuvos oro linijų kompanijos. Neliko daugelio tiesioginių skrydžių iš Europos į mūsų šalį.
„Tapome Europos užkampiu, todėl kol turistų srautai pagyvės, su neblėstančiu optimizmu planuojame išsilaikyti išnaudodami šiuolaikišką konferencijų centrą bei restoraną“, – sakė D. Žoromskis.
