Lietuvos DK evangelikai reformatai XVI a. 6-ajame deš. turėjo tikslą sukurti savo, ne valstybinės valdžios, o savarankiškai kolegialiai valdomą bažnyčios organizaciją. Pirmieji žingsniai šia kryptimi padaryti 1556-1557. Pavyzdžiu pasitelkta Ženevoje baigiama formuoti evangelikų bažnyčios organizacija, Jeano Calvino samprata, išdėstyta 1539 jo veikale „Krikščionybės pagrindai“ bei Lenkijos evangelikų organizacija. Lietuvos DK reformacijos judėjimas turėjo savo specifiką. Čia perėjimas į reformaciją priklausė nuo kilmingojo apsisprendimo, o ne valstybinės valdžios galios. Todėl didžiulėje teritorijoje pasklidusios bendruomenės veiklos koordinavimui pasitelkta tam tikusi reguliarių sinodų institucija.
1557 Vilniuje įvyko keli vieši susibūrimai, kuriuose buvo svarstomi tikėjimo išpažinimo klausimai. Šiuos susibūrimus patys Lietuvos DK evangelikai reformatai vadino pirmuoju sinodu. 1559 Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo Bresto spaustuvėje buvo išleistas leidinys – 1557 12 14 pirmojo Vilniaus sinodo protokolas. Oficialus sinodo pavadinimas buvo „Lietuvos evangelikų reformatų provincinis sinodas Vilniuje“. Net tada, kai dėl politinių aplinkybių nebuvo galimybių rinktis Lietuvos sostinėje, pabrėžiama, kad daroma išimtis. Sukurta savarankiška, nepavaldi Lenkijos bažnytinei organizacijai, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, vėliau vadinosi „Unitas Lituaniae“ (Lietuvos viseta).
Aukščiausioji jos institucija – dvasininkų ir pasauliečių globėjų suvažiavimas, vadinosi provinciniu sinodu ir Lietuvoje buvo privalomi tik jo sprendimai. Lietuvos bažnyčia kartais, bet ne visuomet siuntė savo atstovus į generaliniais sinodais vadinamus Lenkijos evangelikų suvažiavimus informacijos tikslais. Teritoriniai Lietuvos evangelikų bažnyčios organizacijos padaliniai atsisakant vyskupijų, buvo vadinami distriktais.
Aukščiausias distrikto dvasininkas – superintendantas buvo renkamas viso distrikto bažnyčių dvasininkų ir globėjų. Distrikto bažnyčių dvasininkai ir globėjai rinkosi į distrikto sesijas kelis kartus per metus. Visos bažnyčios pagrindas buvo bendruomenė, kurioje dvasininkas svarbiausius reikalus sprendė kartu su bažnyčios globėju, o stambiose bendruomenėse su išrinktais bendruomenės nariais, pasauliečiais seniūnais (senjorais).
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija