Meno kūriniai, tradicijų garbinimo apraiškos ar tiesiog sumanus būdas pasaulį užvaldžiusiai prabangos manijai kurstyti – vargu ar mados pasaulis kada nors yra girdėjęs šitiek prieštaringų nuomonių apie svarbiausią savo egzistavimo pamatą.
Pripažinkime – žodžių junginys „aukštoji mada“ jau seniai tapo neatskiriama Prancūzijos įvaizdžio ir tarptautinio prestižo dalimi. Couture tradicija Prancūzijoje vystėsi pagal šimtmečių nušlifuotus scenarijus, todėl akivaizdu, kad terminas haute couture galėjo gimti tik Paryžiuje. Pirmą kartą jis buvo pavartotas palyginti vėlai – tik 1900 metais. Auksinis meno ir dizaino laikotarpis skambiu pavadinimu belle époque puikiai atitiko ir visiškai naują mados bei prabangos suvokimą.
Kad ir kaip būtų keista, nuo pat pradžių haute couture neturėjo jokių ypatingų nepasiekiamumo požymių. Šiuolaikinės aukštosios mados pradininku laikomas legendinis couturier Charlesas Frederickas Worthas; sąvokos „mada“ ir „stilius“ iki Wortho tam tikra prasme neegzistavo. Būtent šis mados kūrėjas XIX amžiaus viduryje pradėjo savo klientėms siūlyti reguliarias (iš pradžių kasmetines) kolekcijas.
XX amžiaus pradžioje Worthas jau tapo gyva legenda, todėl nenuostabu, kad 1900 metais Paryžiuje vykusios Pasaulinės prekybos mugės metu jo kūriniams buvo suteiktas skambus „aukštosios mados“ titulas. Tiesa, kartu su Worthu savo kolekcijas šioje parodoje eksponavo kai kurie itin žymūs ano laikotarpio dizaineriai (pavyzdžiui, Jacques’as Doucet ir Jeanne Paquin), todėl terminas haute couture iškart buvo panaudotas naujai, iki tol negirdėtai mados sampratai apibūdinti.
Aukštoji mada iš tiesų nebuvo itin „aukšta“ tiesiogine šio žodžio prasme – ji leido aukštesnių ir net vidurinių klasių moterims remtis savo stiliaus ir grožio suvokimu nesivadovaujant karališkojo dvaro ar aristokratijos peršamomis normomis. Juk ankstesniais amžiais visos vadinamosios „tendencijos“ kiekvienoje šalyje buvo kopijuojamos nuo eilinės suknelės, kuria vilkėdama karalienė ar žymi kilminga dama pasirodė eiliniame pokylyje.
Įdomu, kad terminas haute couture yra saugomas Prancūzijos įstatymų, todėl negali būti vartojamas bet kokiai, net ir, kritikų manymu, to nusipelniusiai kolekcijai apibūdinti. Kaip ir kada vartoti šį magišką žodžių junginį, sprendžia dar 1868 metais įkurtas Aukštosios mados sindikatas (pranc. Chambre syndicale de la haute couture). Šiuo metu jis įeina į 1973 metais savo veiklą pradėjusios Prancūzijos mados kūrinių federacijos (pranc. Fédération Française de la Couture) sudėtį.
Žinoma, federacija imasi ne tik aukštosios mados dilemų – ji taip pat reglamentuoja įvairius su prèt-à-porter kūryba, kolekcijomis bei Paryžiaus mados savaičių organizavimu susijusius klausimus.
Turbūt jau supratote, kad toli gražu ne kiekvieni mados namai turi teisę kurti bei demonstruoti publikai haute couture drabužius. Na, tiksliau tariant, kurti ir demonstruoti galima bet ką, tačiau mados namai, norintys gauti leidimą savo kūriniams taikyti žodžių junginį haute couture, turi atitikti keletą dar 1945 metais suformuluotų reikalavimų. Pirmas ir, ko gero, logiškiausias – mados namai, pretenduojantys kurti haute couture, privalo vykdyti privačių klientų užsakymus, reikalaujančius vieno ar kelių matavimų. Juk pati aukštosios mados esmė – tai galimybė sukurti individualų ansamblį.
O norint įvykdyti kitus Aukštosios mados sindikato reikalavimus, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų. Pavyzdžiui, atskiros patalpos Paryžiuje ir mažiausiai 15 kvalifikuotų darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną... Kad ir kaip būtų liūdna, šitokios prabangos negali sau leisti joks jaunas ir mažai žinomas, nors gal ir labai talentingas dizaineris. Be to, norint teisėtai vadintis haute couture kūrėju, privaloma dukart per metus dalyvauti Paryžiuje vykstančioje couture savaitėje. Kiekvieną haute couture savaitės metu demonstruojamą kolekciją privalo sudaryti ne mažiau kaip 35 dieniniai bei vakariniai ansambliai.
Dabar teks aptarti ne itin šviesias šiuolaikinio couture perspektyvas. Kad ir kiek vilčių mados ekspertai bei gerbėjai dėtų į XXI amžiaus aukštosios mados atgimimą, faktai ir skaičiai kalba patys už save. Šiuo metu Paryžiaus aukštosios mados sindikatas teturi... vienuolika narių. Štai jie: Adeline André, Anne Valérie Hash, Chanel, Christian Dior, Christian Lacroix, Dominique Sirop, Franck Sorbier, Givenchy, Jean Paul Gaultier, Maurizio Galante, Stéphane Rolland. Dar vienas skaičius, leidžiantis palyginti: 1987 metais jų buvo 24.
Žinoma, sindikatas gali sau leisti į couture šventovę priimti keletą užsienio mados namų – jo vadinamaisiais „nariais korespondentais“ tapo Giorgio Armani, Maison Martin Margiela, Valentino bei Elie Saab.
Kodėl gi nuolatinių (arba „oficialių“) Aukštosios mados sindikato narių skaičius taip drastiškai sumažėjo vos per porą dešimtmečių? Beje, kyla įtarimas, kad jis mažės ir toliau: liūdnas Christiano Lacroix mados namų likimas leidžia abejoti jo narystės neliečiamumu, o kiti sindikato nariai taip pat jau pradeda jausti krizės pasekmes.
Šių metų liepos mėnesį prancūzų laikraštis „Le Monde“ pranešė, kad haute couture kolekcijos yra nuostolingos, todėl joms nuolat reikalingas papildomas finansavimas. Apie 60 % couture skiriamų lėšų mados namai gauna parduodami vardinę parfumeriją ir kosmetiką. Aukštosios mados klientų skaičius taip pat pasiekė kritinę ribą – skirtingų šaltinių duomenimis, šiuo metu visame pasaulyje teliko nuo 1500 iki 1000 žmonių, kartkartėmis leidžiančių sau įsigyti haute couture gaminį.
Tai nereiškia, kad šie žmonės juos būtinai pirks – minėti skaičiai parodo, kad tik šie asmenys (viso pasaulio mastu!) teoriškai gali sau tai leisti. Nuolatinių haute couture klientų (užsisakančių šiuos kūrinius kone kiekvieną sezoną) liko ne daugiau kaip du šimtai, ir šis skaičius taip pat nenumaldomai mažėja.
Tokia nelinksma situacija ne tik kelia klausimus apie tolesnį aukštosios mados likimą, bet ir priverčia mados kritikus analizuoti haute couture vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Faktas, kad kurti couture kolekcijas šiuo metu yra įmanoma tik dėl vardinės dizainerių kosmetikos bei parfumerijos, buvo paviešintas palyginti neseniai, todėl iš karto leido spaudai (ir, be abejo, tūkstančiams interneto svetainių lankytojų) išsakyti begalę savų interpretacijų. Kaip manote, iš kur atsirado nuomonė, kad šiuolaikinis couture seniai prarado bet kokią prasmę, neturi jokios išliekamosios vertės ir tėra reikalingas kaip ganėtinai efektyvus būdas reklamuoti vardinę kosmetiką?
Tačiau realybėje viskas yra atvirkščiai. Žinoma, kalbos apie haute couture prestižą ir itin aukštą tokius kūrinius siūlančių mados namų statusą mūsų laikais jau nebeskamba įtikinamai. Šiame kontekste daug tikslingiau būtų pakalbėti apie meninę bei kultūrinę aukštosios mados vertę. Akivaizdu, kad XXI amžiaus verslininkams tikrai nėra būdingos net menkiausios altruizmo apraiškos, tačiau ar įmanoma prie jų priskirti couture kolekcijas kuriančius dizainerius?
Tenka pripažinti, kad haute couture kūrinių neįmanoma išmatuoti jokiais finansiniais rodikliais – jie jau seniai tapo pasaulinio kultūros palikimo dalimi. Įdomu, kad būtent permainingas ir prieštaringas XX amžius išaukštino dizainerius (taip pat parfumerijos specialistus, architektus ir kitų anksčiau nepakankamai vertintų sričių talentus) kaip tikrojo meno kūrėjus, o ne banalius gamintojus, aprūpinančius žmoniją visais įmanomais patogumais. Todėl abejoti dėl meninės haute couture vertės tikrai nederėtų – šių kūrinių ir netgi paties jų kūrimo fakto neįmanoma išplėšti iš bendro socialinio ir kultūrinio mūsų epochos konteksto.
Deja, visa tai nereiškia, kad haute couture kūrinių ir jų kūrėjų laukia šviesi ateitis. Šiuo metu pačiai haute couture koncepcijai verkiant reikia aktualumo. Kitaip tariant, privalu rasti naujų šio meno išraiškos formų, tinkamų naujam laikmečiui. Dar XX amžiaus viduryje viskas priklausė tik nuo klientų, tiksliau, nuo jų skaičiaus ir lojalumo vienam ar kitam dizaineriui. Tačiau mūsų laikais kūrėją vis dažniau keičia logotipas, kuriantis milžinišką pelną, tačiau nepajėgiantis sukurti meno šedevro.
Ką gi, belieka tikėtis, kad logotipų persisotinęs pasaulis vis dėlto atsisuks į tikrojo individualumo paieškas – juk sukurti tikrąjį grožį leidžia tik individuali kūrėjo vizija. Tačiau neverta abejoti, kad naujajame amžiuje aukštosios mados laukia begalė transformacijų. Ji jau niekada nebebus tokia, kokia buvo anksčiau. Faktai ir vėl kalba patys už save: šeštojo ir septintojo dešimtmečių Dior, Balenciaga ir kitų mados namų klientės, gyvenusios Amerikoje, dukart per metus iš Niujorko atvykdavo į Paryžių ir ten gyvendavo keletą mėnesių.
Ar sutiktumėte gyventi tris mėnesius Paryžiuje tik tam, kad turėtumėte galimybę vaikščioti matuotis couture drabužius? Taip, žinoma, tai – beprotybė. Tačiau gražesnės beprotybės mūsų beprotiškas pasaulis dar nebuvo sugalvojęs.
Lapkričio žurnalo „Express Mada“ numeryje skaitykite:
Dievinti ar nekęsti: sezono tendencija - kailis
Pavasarinis pranešimas: 2010 metų pavasario - vasaros kolekcijų apžvalga
Mada grįžta. Juozas Statkevičius apie mados ciklus
Paltas: naujojo vyriškumo pamatas. Stilingų ir šiltų drabužių paieškos
Prancūziško ilgesio namai. Provansiško ir paryžietiško stiliaus interjeras.
