Mūsų elgesys ekstremaliose situacijose ir mūsų savęs vertinimas priklauso būtent nuo šios smegenų zonos veiklos (tam tikra prasme dėl šios srities veiklos mes suvokiame savo emocijas – hormonų kiekio svyravimas joje virsta jausmais). Kai įsivyrauja kasdienio mūsų gyvenimo neigiamos mintys ir išgyvenimai, priekinės smegenų žievės akyvumas žymiai sumažėja, mes nebesugebame išsaugoti pusiausvyros tarp racionalaus ir emocinio įvykių vertinimo, liaujamės pasaulį vertinti objektyviai.
Pesimizmo užkrečiamumas susijęs ir su mūsų polinkiu visų pirma pastebėti tai, kas neigiama. Nepamirškime, kad kiekviena krizė turi ir teigiamą pusę: mūsų situacijoje tai yra požiūrio į perteklinį vartojimą, vis aukštesnių rezultatų siekį, įsiviešpatavusį individualizmą peržvelgimas. Per akimirką pakeisti ekonominę situaciją mes nesugebėsime, bet yra realių galimybių pakeisti savo dvasinę būseną.
Galiausiai svarbus instrumentas mūsų psichinei savijautai gerinti – tai altruizmas.
„Krizės laikotarpiu mes linkę užsiverti savyje, o juk būtent bendraudami su kitais galime iš naujo atrasti savo gyvenimo prasmę ir lengvumo pojūtį“, - konstatuoja Fredericas Fanget. Savo automobiliu pavėžėti kaimyną ar bendradarbį, tolimam giminaičiui padėti susirasti gerą gydytoją, sudalyvauti labdaros akcijoje...
Labai svarbu, kad turėtume daugiau galimybių ir priežasčių dalintis, užmegzti naujų ryšių, būti naudingu. Ir skatinti džiaugsmą: juokas – galingas antidepresantas, dėl kurio smegenys išskiria didelį kiekį endorfinų, juokas padeda išsikrauti fiziškai, nes veikia vegetatyvinę nervų sistemą... Ir jis kur kas labiau užkrečiamas nei pesimizmas.
Iš pradžių mums vertėtų racionalizuoti savo požiūrį į susiklosčiusią situaciją.
Vietoje to, kad pasiduotumėte baimei ar pykčiui, paklauskite savęs: kas man iš tiesų kelia nerimą? Ar esu tikras, kad ta baimė pagrįsta? Kiek tai susiję konkrečiai su manimi? Pasak egzistencialistinės psichoterapeutės Svetlanos Krivcovos, tikslas yra „nustatyti skirtumą tarp realių grėsmių, kurios mums kyla dėl krizės ir įsivaizduojamų grėsmių“. Šis racionalizavimo darbas taip pat gali suteikti galimybę nustatyti kiek mūsų dabartinio ekonominio nestabilumo situacija išryškina ir sustiprina gilesnes asmenines žmogaus baimes.
Tokios baimės gali būti, pavyzdžiui, giliai užslėpti prisiminimai apie skolose paskendusį tėvą, apie kadaise išgyventą skurdo periodą bei apskritai visiems žmonėms būdinga baimė apie tai, kad mums trūks kažko būtino, kad mus paliks... tai suvokti – reiškia jau šiek tiek atsiskirti, atsiriboti nuo savo baimių.
Kitas galimas metodas: įsivaizduoti blogiausia. Įsivaizduokime, kad krizė mus paveiks tiesiog katastrofiškai: ką darysite tokiu atveju? Pavyzdys: aš įsivaizduoju, kad mane atleido, kad mano partneris mane paliko, kad neturiu lėšų susimokėti už butą, kad tėvai neleidžia pagyventi pas juos... „Tai padeda suvokti, kad iš tiesų mes perdedame savo baimes, kad pačio blogiausio varianto realizacijai reikia, jog sutaptų galybė neigiamų (ir mažai tikėtinų) veiksnių... Ir kad bet kokiu atveju kažkoks sprendimas bus“, - aiškina S. Krivcova.
Krizė mus baugina tuo, kad ji gali pakeisti mūsų įpročius. Bet galima krizę suvokti ir kaip galimybę peržvelgti savo prioritetus, įtvirtinti savo principus, „užduodant sau klausimą apie tai, kas mums ši tiesų svarbu“, tvirtina psichoterapeutė.
Pradedant nuo svarbiausių dalykų, užsirašykite, ko siekiate asmeniniame, šeimyniniame ir socialiniame gyvenime ir pradėkite įgyvendinti savo siekius. Savo gyvenimo neįsivaizduojate be profesinės savirealizacijos? Tuomet atnaujinkite savo reziumė, išsiuntinėkite jį maksimaliam įmanomam dominančių adresatų kiekiui, užsirašykite į kursus, padėsiančius įgyti naujų įgūdžių ir pakelti kvalifikaciją... Nėra nieko svarbiau už šeimą? Tuomet susikurkite ritualą: kassavaitinis bendras sekmadieninių pietų ruošimas, praėjusios dienos įvykių aptarimas, atviri pokalbiai po vakarienės... Dabar pats tinkamiausias laikas tam, kad grįžtume prie to, kas svarbiausia kiekvienam iš mūsų.
Nusiraminimą mintyse galima pasiekti ir atsigręžiant į savo kūną. „Efektyvi savikontrolės susigrąžinimo priemonė – gilus kvėpavimas. Koncentruojantis į oro judėjimą mūsų kvėpavimo takais mes atsiribojame nuo neigiamų minčių“, - sako kognityvinis psichoterapeutas Fredericas Fanget.
Galima ir pamasažuoti sau galvą – nuo kaktos link pakaušio, visais dešimčia pirštų. Arba trisdešimčiai sekundžių prispausti kumštį prie saulės rezginio ir atlikti kelis švelnius sukamuos judesius. O dar – plaukioti, šokti, bėgioti... Tikslas – suskondentruoti į savo kūniškus pojūčius, malonumo šaltinius, kad įgyti vidinę ramybę.
Save kažkaip pamaloninti, kad ir nedideliais dalykais – puikus būdas pagerinti požiūrį į save ir tai, kas vyksta aplink. Leisti sau praleisti dieną lovoje su knyga, kurią seniai norėjosi perskaityti, pasimatyti su draugais be jokios ypatingos priežasties, nusipirkti gėlių puokštę pakeliui į namus, užsukti į kirpyklą ar nueiti į rytinį kino seansą...
Taip rūpinantis savimi mes didiname savęs vertinimą (paprastai rūpinamasi tuo, kas svarbu, brangu ir mums yra vertinga), labiau pasitikime savimi, todėl tampame atsparesni pesimizmui ir pradedame į pasaulį žvelgti šviesesnėmis spalvomis.
