„Pirmame aukšte yra picerija, bet negi kasdien valgysi picą, be to apskritai abejoju, ar verta už tris salotų lapus mokėti devynis litus“, - DELFI sakė neseniai sostinės Žirmūnų mikrorajone įsikūrusiame biurų pastate dirbanti vilnietė.
Moteris pastebėjo, kad vis daugiau jos kolegų maistą nešasi iš namų arba perka artimiausioje maisto prekių parduotuvėje, nes valgyti kavinėje – per brangu.
Pasirinkimas mažas, kaina didelė
Norvegijoje dirbantis virėjas Rytis Zavadzkas pripažino, kad Lietuvoje siūlomo maisto įvairovė – maža, o kainos – palyginti aukštos. Jo nuomone, 300 ar 400 procentų siekiančius antkainius lemia ne tik objektyvios priežastys (atlyginimai, mokesčiai), bet ir savininkų noras uždirbti kuo daugiau pelno.
„Kitas dalykas, sugalvojęs negali numušti kainų, nes to neleis konkurentai. Jei per daug sumažinsi, tave užplūs lankytojai, paskui neatsiginsi visokių higienos patikrinimų, skundų.
Taip yra net žemiausiame – turgaus prekeivių lygyje. Būdamas devyniolikos dirbau Kauno Šilainių turguje ir įsitikinau, kad nuleidęs kainą rizikuotum gauti į galvą arba po mėnesio, kai reiks mokėti už vietą, tu jos nebegautum. Lietuva – ne Bulgarija ar Rumunija, bet ir čia pilna tokių, kurie aukščiau sėdi ir vadeles tampo“, - sakė DELFI pašnekovas.
Pavalgo už litą
Klausimą, kaip pigiai ir sveikai pavalgydinti vaikus išsprendė Vilniaus Valdorfo mokykla. Čia klasėse verdamų ekologiškų grūdų košė kainuoja litą, tad kasdien pavalgyti šilto maisto išgali net kuklias pajamas turinčių šeimų vaikai.
Vis dėlto, tokie pavyzdžiai – retenybė. DELFI žiniomis, savus virėjus turinčias įmones galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Vienoje kitoje įmonėje pietus kolegoms paeiliui gamina patys darbuotojai. Vis dar populiaru užsisakyti maistą telefonu, tačiau pripažįstama, kad toks maitinimosi būdas – netaupus, patiekalai neįvairūs ir ne visada skanūs.
Paklaustas, ar kitose šalyse įstaigos dažniau samdo virėjus, R.Zavadzkas sakė, jog Škotijoje ir Norvegijoje tai labai populiaru.
„Jeigu mūsų darbdaviai samdytų virėjus, darbuotojams tikrai būtų naudinga kasdien už savikainą pavalgyti, o įmonėms dar ir pelno liktų, nes maisto produktai – gana pigūs. Žinoma, buhalteriams reikėtų paskaičiuoti, bet jei aš pats turėčiau savo firmą, neabejodamas samdyčiau virėją“, - sakė R.Zavadzkas.
Buvęs Vilniaus viešbučių „Šekspyras“, „Villa Valakampiai“ bei prabangaus restorano Panevėžyje „Romantika“ virėjas atkreipė dėmesį, kad stambiose Norvegijos įmonėse, tokiose kaip naftos platformos, darbuotojams maistą ruošia savas personalas, tačiau valgyti biuruose pagamintą maistą įprasta ir mažesniuose kolektyvuose.
Užtenka nedidelės virtuvės
Kaip suderinti meniu, juk ne visi mėgsta tokį pat maistą? Kur sandėliuoti maisto produktus? Kaip nustatyti patiekalų kainas? Kokios įrangos reikia? Šie ir kiti klausimai iškyla, norintiems biure maitinti darbuotojus.
Pasirodo, tam, kad paruoštum skanų ir sveiką maistą, užtenka nedidelės biuro virtuvėlės.
R.Zavadzkui teko gaminti užsakomuosius pietus Lietuvoje įsikūrusiai Portugalijos ambasadai, nors ten buvo tik mikrobangų krosnelė ir paprasta „naminė“ orkaitė.
Iš tų laikų, kai dirbdamas Lietuvos restoranuose kolegoms gamindavo tarnybinius pietus, R.Zavadzkas prisiminė, kad kai kur už maistą mokėjo savininkai, kai kur patys darbuotojai. Tai priklausydavo nuo įmonės politikos.
„Jeigu nori biure ruošti pietus, galima išvakarėse pateikti po kelis pasirinkimus ir pagal tai, kas, kiek ir ko užsisakė, pirkti produktus, o kitą dieną gaminti“, - sunkumų neįžvelgė profesionalas.
Patalpų maisto atsargoms laikyti, R.Zavadzko nuomone, taip pat nereikia, nes geriausia maistą ruošti iš tą dieną pirktų šviežių produktų. Jeigu jų lieka, galima įkomponuoti į kitos dienos patiekalus.
Trukdo nelankstūs įstatymai
Paklaustas, kaip vertina Olandijoje darbo kolektyvuose paplitusią tradiciją vidurdienį valgyti šiltą sriubą, kuri verdama ne tik biuruose, bet ir miestelių savivaldybėse bei mokyklose, virėjas sakė, kad tik teigiamai.
„Aš visada už tai, kad darbuotojai kartu valgytų, bendrautų, stiprintų profesinius ir asmeninius ryšius, nes tai lemia šiltesnius tarpusavio santykius“, - sakė DELFI pašnekovas.
Svarstydamas, kodėl įmonės nesirūpina darbuotojų maitinimu, virėjas minėjo ir nelanksčius darbo įstatymus.
„Man labai patiko Norvegijos praktika, kur neskirstoma, ar dirbi visą, ar pusę etato. Ten žmogų gali samdyti bet kada. Nori, kad ateitų penktadienį – iškvieti penktadieniui ir niekas neprieštarauja. O Lietuvoje kitaip, net jei nėra klientų, virėjai turi trintis virtuvėje. Tuo tarpu užsienyje, jei tik nėra darbo, eini ilsėtis, o atidirbi tuomet, kai yra klientų. Alga dėl to nenukenčia, o produktyvumas padidėja“, - atkreipė dėmesį DELFI pašnekovas.
Svetur uždirba 6 kartus daugiau
Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos atstovės L.Charčenkienės duomenimis, pastaruoju metu labai daug virėjų išvažiuoja dirbti į Didžiąją Britaniją, Kiprą, Rusiją, Baltarusiją, Kaliningrado sritį, nes dalis mūsų šalyje veikusių kavinių ir restoranų bankrutavo, kitos – sumažino darbuotojų skaičių.
„Išvažiavusieji sako, kad ten krizė ne taip jaučiama, kaip Lietuvoje, žmonės nesiliovė lankytis viešojo maitinimo įstaigose“, - sakė L.Charčenkienė.
Pasak R.Zavadzko, Norvegijoje aukštos klasės virėjas gauna 6-8 kartus didesnį atlyginimą negu Lietuvoje.
„Kai kas sako, kad ir pragyvenimas Norvegijoje kelis kartus brangesnis, bet virėjui maistas nekainuoja, darbo grafikas žymiai lankstesnis, bilietai į Lietuvą nebrangūs, todėl žmonės ir išvažiuoja“, - sakė DELFI pašnekovas.
