Kas rodo, kad krizė artėja prie pabaigos? Ekonominiai rodikliai? Gyvenimo kokybės kaita? Diskusijų klube „Politika.lt“ ir buvo mėginama atsakyti į klausimus, kas vyksta ekonomikoje, valstybėje, ar galima įžvelgti bent užuominą, kad sunkmetis eina prie pabaigos. Apie tai gausiai susirinkusioje auditorijoje diskutavo Lietuvos Respublikos ūkio ministras Dainius Kreivys, Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūtą Vainienė, premjero patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais Mykolas Majauskas bei Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktorius Boguslavas Gruževskis.
Ūkio ministro optimizmas
Ūkio ministras, kaip jam būdinga, skleidė optimizmą ir skaičiavo BVP. Pasak jo, jei BVP auga du ketvirčius, galima sakyti, kad recesija techniškai baigėsi. Šiandien, jo manymu, esame per vidurį, nes pirmąjį ketvirtį BVP augo, ir gana ženkliai, o dėl paskutinio ketvirčio jis nesąs tikras, kad augs toliau. Bet, nors pramonė rodanti atsigavimo ženklų, ir, pasak jo, eksportuojamoji pramonė auga, vidaus vartojimas menksta.
Dainius Kreivys įžiūri dvi to menkėjimo priežastis: lūkesčių subjurimą neva dėl priverstinių priemonių, kurių Vyriausybė priversta imtis, stengdamasi konsoliduoti ateinančių metų biudžetą, ir perdėtą visuomenės informavimo priemonių reagavimą į tuos reiškinius.
„Kuo didesnis triukšmas yra viešojoje erdvėje, tuo jis labiau spaudžia žmonijos smegenis ir muša vartojimą žemyn“, – sakė ministras. Vienas iš svarbiausių dalykų, sakė ministras, yra darbo vietų kūrimas tiek socialinėje, tiek kitose srityse. Pasirodžius pirmiesiems ekonomikos atsigavimo ženklams realiai žmogus menkutį palengvėjimą pradeda jausti po gerų metų. Taigi ateinantys metai bus nelengvi, bet palengvėjimas – ne už kalnų.
Lietuva – Šiaurės Europos servisas?
„Svarbiausias klausimas, kaip su mūsų smegenimis, su tuo, ką mes darome, kuriame, sukurti didesnę pridėtinę vertę. Pramonė, drįsčiau teigti, yra vakarykštė diena“, – kalbėjo ministras. Pasak jo, tokia maža Šiaurės Europos šalis, kaip Lietuva, kuri turi gana išplėtotą planinį potencialą, turi visas galimybes plėtoti paslaugų sektorių. Pirmosios reformos šia kryptimi jau vyksta, ir kuo toliau, tuo į tą reformų taką bus einama stipriau ir stipriau, optimistiškai kalbėjo D.Kreivys.
Pasak jo, iš šito sunkmečio mus ištemps pramonė, ir visų pirma eksportuojamoji pramonė – mineraliniai produktai, cheminė plastikai, inžinerija, baldai, tekstilė ir maistas, kuri jau pradeda atsigauti. Tačiau jei kalbant apie ilgalaikį konkurencingumą,
D.Kreivio nuomone, reikia gręžtis į kitus dalykus: į gamtos mokslus, į tiksliuosius, į inžineriją.
„Jeigu mes toliau ruošime kiekvienais metais po 16 tūkst. vadybininkų, magistrų ir po penkis septynis biotechnologus magistrus, tai mes tikrai toli nueisime, – ironiškai kalbėjo ministras. – Mes šiandien leidžiame tėveliams ir studentams projektuoti Lietuvos likimą, nes 16 tūkst. visų studentų yra būsimieji vadybininkai… Kol negrįšime prie labai aiškios vizijos, kaip mūsų šalis turi atrodyti, kokių kompetencijų, kokių specialistų mums reikia tai vizijai įgyvendinti, kokius finansus mes galime skirti, kokią socialinę ir kokią fizinę infrastruktūrą turime išplėtoti, tol niekur nenueisime.“
Pasak jo, Lietuvos perspektyva – būti Šiaurės Europos serviso centru, ir ta linkme einama.
Sunkmetį sukėlė godumas
Rūta Vainienė bandė ministro optimizmą prigesinti.
„Tai, ką kalbėjo ministras, tėra paviršius, statistika. O statistika – jau praeitis. Jei statistika leistų mums matyti ateitį, tuomet visi genialūs prognozuotojai krizę būtų numatę tiksliai, o ne kas mėnesį būtų tikslinę savo prognozes blogėjimo linkme.“ Pasak LRI prezidentės, krizė baigiasi tada, kai visi galvoja, kad ji prasidėjo. „Didžiausia krizė yra tada, kai mes galvojame, kad klestime, kad gyvename gerai, negalvodami leidžiame pinigus. Sunkmetis prasidėjo tada, kai mes pradėjome išlaidauti ne pagal pajamas.“
Pasak jos, krizės priežastys slypi žmogaus prigimtyje. Krizes sukelia žmogaus godumas, kuris normaliomis sąlygomis yra ribojamas kito žmogaus godumu, todėl jam pasireikšti nėra galimybių. Kai, susidėjus aplinkybėms, daugelio žmonių godumas prasimuša visiems vienu metu, įvyksta krizė.
Vartojimo šventė ir sunkios pagirios
Pasak R. Vainienės, kadangi finansų pagrindas yra pinigai, tai yra produktas, gimęs rinkoje, o šiais laikais jų vertė jau nėra pagrįsta auksu, kaip kadaise, o tiesiog yra susitarimo reikalas, nutiko taip, kad tų, kurie turi galią nutarti, valia, pinigų buvo prispausdinta neribotai.
„Ar gali pinigai būti neriboti?“ – retoriškai klausė R.Vainienė. Juolab kad visi ištekliai rinkoje yra riboti. Darbo nepadaugėjo, geležies nepadaugėjo, naftos nepadaugėjo, žemės nepadaugėjo, padaugėjo tik pinigų, todėl pasikeitė kainos. O neracionalus, deja, ir empiriškas žmogus į pakitusias kainas reaguoja tarsi tai būtų rinkos signalai. Centriniai bankai skolina komerciniams bankams, tie turi daugiau pinigų, kuriuos privalu įdarbinti, tada skolina vis rizikingesniems projektams, daugiau asmenų gali paimti kreditus… Rinka prišvirkščiama daug pinigų, numušamos palūkanų normos ir suklaidinami visi. Visi projektai atrodo atsiperkantys, į juos pradedama investuoti, o vartotojai tai nepasikeitė. Ir tuomet, kai mums atrodo, kad viskas atsiperka, visi daug perka, daug investuoja, palūkanų normos krenta, taigi esame narkotiniame sapne, kai nesuprantame, nei kas mes, nei kiek ir ko yra iš tikrųjų. Linksminomės, siautėme, o dabar atėjo išblaivėjimas, ir skauda galvelę, sako R.Vainienė. Kur ten neprisiminsi pasakų apie velnio puotas ir jo auksą, už kuriuos kvailas žmogus atiduoda viską, net savo laisvąją sielą, ir kurie, rytui išaušus, sausais lapais pavirsta…
R. Vainienė suabejojo ministro prognozėmis apie per porą metų priartėsiančią krizės pabaigą. Pasak jos, ekonomistai kalba apie antrąją krizės bangą, dar baisesnę nei šioji.
Jos nuomone, atsigauti iš esmės gali sutrukdyti tie patys tiesiogiai Vyriausybei užsienio bankų skolinami pinigai, kurie kiek palengvina pagirias po euforiškos vartojimo šventės, tačiau tik atitolina bėdas, bet jų nesprendžia ir tie visi ūkio skatinimo planai, kurių lipdukais, pasak LRI prezidentės, ministras yra apklijavęs ministeriją. Laimei, sakė ji, Lietuva nėra viena iš tos krizės generatorių, mes patys neprispausdiname papildomai litų, kad visiems pensininkams mokėtume pageidaujamas pensijas ir užkimštume biudžeto skyles. Taigi gali tekti verstis iš to menko, ką turime.
Didžioji problema – nedarbas
Mykolas Majauskas, premjero patarėjas ekonomikos ir finansų klausimais, taip pat netryško optimizmu. Jo nuomone, 6 proc. bendrojo vidaus produkto šuolis per metų ketvirtį, taip džiuginęs ministrą, labiau kelia nerimą nei džiugesį. Pasak jo, tikroji problema ir tikrasis rodiklis, į kurį reikia atžvelgti, yra ne BVP. Iš tikrųjų didžioji bėda yra nedarbas.
Kol nedarbas, tikroji destruktyvioji šios krizės šaknis, nepradės mažėti, kol jis nesusitrauks bent iki septynių procentų, tol negalima bus sakyti, kad sunkmetis baigiasi. Kai žmogus neturi darbo, jis neranda savęs visuomenėje, negali reikštis, negali tobulėti, jį apima depresija, neviltis, ir tai yra tikroji bėda. Nedarbo problemos sprendimų kitos Europos šalys ieško daugybę metų, kuriamos įvairios strategijos, bet šis klausimas sprendžiamas sunkiai visur, taigi Lietuvoje greitų sprendimų taip pat nenusimato.
Aukos ar laisvieji žmonės?
Mykolas Majauskas nesutiko ir su R.Vainienės pateiktu padėties vertinimu.
„Mažiau kalbėčiau apie godumą, daugiau apie žmogiškumą“, – sakė patarėjas. Pasak jo, pinigai yra vertės išraiška, taigi tų pinigų kiekis vertę ir nustato. Pinigai yra finansų politikos išraiška. Pasak finansininko, mes, Lietuva, neturime savo valiutų politikos, tiesą sakant, nei mes linksminomės vakare, nei pagiriojamės ryte, tačiau esame vienoje valtyje su tais, kurie gėrė vakare ir ryte toliau „gaivinasi“. Taigi, vaizdžiai kalbėjo premjero patarėjas, esame tie, kuriems nei iš vakaro buvo linksma, nei ryte… Kitas dalykas, kad Lietuva galbūt sugebėtų susitvarkyti ir be jokių klastingų pinigų „injekcijų“, jei racionaliai išnaudotų tą turtą, kurį turi.
Pasak M.Majausko, jeigu būtų veiksmingai įdarbintas turtas, kurį Lietuva turi, nieko neprivatizuojant ir nebekeliant mokesčių būtų gauta pakankamai pajamų. Tai yra realūs resursai, ir reikia ieškoti sprendimų. Kaip pavyzdį jis pateikė Vyriausybės kanceliariją, kur vienam žmogui imant tenka apie 70 m2 ploto.
„Mes neišnaudojame turto, kaip reikia, neišnaudojame nekilnojamojo turto, žemės, akcijų, žmonių. Ir tai yra didžioji problema. Manau, kad sunkmetis truks tol, kol nebus rasta sprendimų, kaip veiksmingiau išnaudoti tuos resursus: turtą, žmones, bendravimą, aplinką“, – sakė M.Majauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad krizės dalis susijusi ir su lietuviško mentaliteto ypatumais. Iš tiesų nemažai žmonių Lietuvoje save laiko auka ir yra įsitikinę, kad jiems kažkas kažką privalo duoti… Kaip kokie nesuaugėliai, nebrendėliai, kaip šuniukai, parišti prie pavadėlio ir trokštantys, kad juos kažkas, sakykim, valdžia, pašertų ir pavedžiotų. Ar taip elgiasi laisvi ir savarankiškai sprendimus priimantys žmonės, atsakingi už savo gyvenimus?
Skolinamės. O kas atiduos?
Išsivysčiusiose, brandžiose visuomenėse vyriausybė ir valstybė sukuria aplinką, kurioje žmogus veikia. Tad, pasak M.Majausko, sunkmetis baigsis tada, kai, pirma, bus rasti sprendimai nedarbo klausimams spręsti, kai žmonės persiorientuos ir ras būdų, kaip realizuoti save, pasiekti savo tikslus ir, antra, kai iš realios ekonomikos pagerėjimas pereis į viešąjį sektorių ir valstybės biudžetas nebebijos socialinių projektų.
„Skolinamasi didžiulės sumos, bet iš ko tuos pinigus atiduos? Įsivaizduokime, kokią vertę reikės sukurti viešajame sektoriuje, kad sugebėtume grąžinti tą skolą“, – kalbėjo M.Majauskas.
Didžiausia bėda ta, kad atėję pinigai nuėjo į vartojimą, o ne į vertės kūrimą. Ne pinigų kiekis svarbu, nes tai, jog turi daugiau pinigų, visai nereiškia, kad jie bus išleisti. Juos galima laikyti banko sąskaitoje arba kojinėje, juos galima paskolinti, bet žmogus, juos išleisdamas ir prisiimdamas atsakomybę, turi būti tikras, kad galės grąžinti.
Pasak M. Majausko, bėda, kad šiandien biudžetas ir pati ekonomikos struktūra yra tokia, kad krypstama socialinio projekto link, nes valstybė skolinasi dideles sumas ir leidžia jas vartojimui. Galima teisintis ir aiškinti, kad yra didžiulis sunkmetis ir mums reikia lengvinti ir minkštinti tą „nusileidimą“, bet iš tikrųjų tai sukuria labai didelę naštą ateities kartoms. Taigi, kol nebus vertės kūrimo restruktūrizavimo pačioje valstybėje ir ekonomikoje, tol ilgai sunkios pagirios kamuos mūsų visuomenę, sakė M.Majauskas.
Pelkėje iki kelių ar iki kaklo?
Boguslavas Gruževskis teigė, kad po pelkes vaikštant nėra labai svarbu, ar toje vietoje, kur norėtum pasistatyti palapinę, kad atsipūstum, vandens yra iki kelių, ar iki kaklo. Vis viena teks ieškoti sausumos. Jis priminė vieną iš kibernetikos mokslo taisyklių, kad valdančioji sistema turi būti gerokai sudėtingesnė už valdomą. Deja, kai kurie sprendimai yra tokie primityvūs, kad faktiškai visuomenę nustumia į Adamo Smitho laikus, XVII amžių. Dėl to prarandama tai, kas normaliai skatina pačios visuomenės plėtrą ir mūsų bendrą raidą.
Pasak jo, be socialinio efekto bet kurie ekonominiai yra nulis. Kaip galima į pirmą vietą kelti kaip tikslą biudžeto subalansavimą, jei iš paskos eina skurdas, nedarbas ir panašiai, stebėjosi B.Gruževskis. Pasak jo, tai visiškai neatsispindi nacionalinio intereso. Dabarties padėtį jis palygino su visuomenės kelione autobusu, kai politikai sprendžia, ar mokėti tik už kurą, ar ir už maistą keleiviams. Kuro trūksta, vadinasi, autobusas nevažiuos, bet, jei nebus maisto, galų gale iki finišo visi jau bus išmirę…
„Kam tas autobusas su numirėliais“, – emocingai aiškino Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktorius. B.Gruževskis kalbėjo, kad bet kokie išsigelbėjimo iš krizės planai labiau turi būti derinami su visuomeniniu interesu.
„Vyriausybė reikalinga tiek, kiek ji tenkina piliečių poreikius“, – kalbėjo DSTI direktorius.
Jo manymu, gelbėjimo nuo krizės priemonių pasirinkimo kriterijai nesusieti su socialiniais tikslais, todėl tikslinga juos tobulinti. Jis pripažįsta, kad Lietuvoje iš tiesų sunkoka ką nors spręsti iš esmės lengvinant padėtį, nes pinigų emisija, pinigų pasiūla yra kontroliuojama iš šalies. Paprastai kapitalas valdo ekonominę sistemą, ji turi aptarnauti gamybinius pajėgumus, o gamybiniai pajėgumai – žmonių interesus. Šiandien faktiškai šita sistema yra apversta, finansinis kapitalas sprendžia apie gamybos pajėgumus ir taip visiškai nebelieka vietos socialiniam interesui, sakė B. Gruževskis.
Bendruomeniškumas išgelbės
Žmogiškumą, sakė jis, reikia suvokti kaip bendruomeniškumą, visuomeninį solidarumą. O visuomeninis solidarumas yra atsakomybės pasiskirstymas. Ir taip prieisime prie sprendimo, prieisime prie progresinių mokesčių, prieisime prie sistemos, turinčios didesnę galią, didesnę atsakomybę.
Pasak B.Gruževskio, sunkmetis prasideda tada, kai mes jį suvokiame. Tai gera proga perkratyti savo nuostatas ir keisti įsisenėjusius įpročius. Liūdna ir neteisinga, sakė direktorius, kad dėl šio sunkmečio apraiškų kaltinama ši Vyriausybė. Visi tie santykiai, kurie generavo šiandienį mūsų skurdą, susiklostė prieš dešimt–penkiolika metų, nes mūsų žmonės yra tinginiai. Lietuvoje žmonės ima išmokas ir nenori dirbti. O kur socialinės garantijos, o kur gerovės modelio principas? Išmokos mokamos ne todėl, kad žmogus tinginys, o todėl, kad jis – žmogus. Visiškai kitos vertybės. Seime dabar diskutuojama, kad gal galima mažinti minimalų atlyginimą, gal dirbs už 500 Lt… Žmogus privalo oriai išgyventi iš savo darbo. Kitaip pažeidžiama visa sistema, sakė B.Gruževskis.
Jis tvirtino, kad sunkmečiui iki pabaigos dar toli, tačiau pasidžiaugė, kad jis atėjo. „Tikiuosi, kad mes surasime jėgų pakilti, kad atsinaujinsime, netarnausime kažkokiam kaimynui, bet sau kursime gerovę“, – viltingai baigė Boguslavas Gruževskis.
Krizė baigiasi?
Nors dar labai aiškių krizės pabaigos požymių ir nematyti, tačiau keletą netiesioginių signalų, kad būtent šita Vyriausybė, nors ir labai nelengvai, tačiau sėkmingai išvairuos tarp lokalių socialinių problemų Scilės ir globalaus kapitalo Charibdės plaukiantį valstybės laivą, pasiuntė tiek socialdemokratai, tiek liberalcentristai. Jų lyderių kalbos, kad atėjo laikas perimti valdžią, nuteikia optimistiškai, nes, kaip rodo šių politinių jėgų istorija, tose stovyklose niekas nesiima gelbėti skęstančiųjų, bet, pajutus kad išsigelbėjimas čia pat ir pakvipus nauda, skuba užkopti ant kapitono tiltelio ir mielai puošiasi laurų vainikais…
