Į šiuos klausimus atsako šeimos psichologė Julija Smirnova.
Paauglystės amžiuje vaikas ieško savo individualybės. Jis ima galvoti, kokį nori save matyti pats, kokį jį mato aplinkiniai. Dažniausiai tėvų požiūris į tai, koks turi būti vaikas, nesutampa su paties vaiko nuomone. Šis nesutapimas ir būna konfliktų priežastis. Šiame amžiuje vaikas išsilaisvina nuo vaikiškos priklausomybės ir pereina į santykius, kurie pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir sąlygiška, bet nuolat augančia lygybe.
Tėvai tokį elgesį priima kaip iššūkį. Augdamas vaikas gali tapti šiurkštus, nuolat kritikuoti tėvus ir aplinkinius. Taip vyksta, nes jis nori įrodyti, kad yra asmenybė, yra savarankiškas. O tėvai mano, kad jų autoritetas turi likti nepaliestas. Reikalaudami iš paauglio rimto požiūrio į gyvenimą ir tuo pat metu užkirsdami kelią bet kokiam savarankiškumui, tėvai patys gimdo konfliktus, nesuvokdami, kad „nepajudinamo tėvų autoriteto“ laikas daugiau nebegrįš.
Tėvų diktatūra
Vienas dažniausiai kylančių konfliktų – tėvų diktatūra. Suaugusieji nesuteikia paaugliui balso teisės, ignoruoja jo nuomonę ir interesus. Bandymai kontroliuoti vaiką visame kame: pasiklausyti telefono pokalbių, nurodinėti, kaip rengtis, kaip šukuotis, lankymaisi kambaryje nepasibeldus – tai žemina paauglį, jis jaučiasi gniuždomas, todėl ima nekęsti tėvų, jais nepasitikėti, jausti priešiškumą.
Patarimas: reiklumą turi lydėti pagarba ir pasitikėjimas vaikais. Tėvai gali ir turi kelti paaugliui reikalavimus, tačiau tik pagrįstus. Atminkite: suteikdami paaugliui galimybę priimti savarankiškus sprendimus, jūs parodote jam savo pagarbą, kuri reikalauja distancijos laikymosi. Nereikia pamiršti, kad augantis vaikas turi turėti savo teritoriją, kur negalėtų patekti pašaliniai.
Per didelė meilė, arba konfliktai dėl rūpesčio
Kai tėvai saugo vaiką nuo sunkumų, rodo pernelyg didelį rūpestį, taip pat gali kilti konfliktų. Tokiose šeimose paaugliai dažnai susvetimėja, nerodo iniciatyvos, jie abejingi ir prispausti. Nesąmoninga tėvų pastanga apsaugoti vaiką nuo sunkumų baigiasi tuo, kad paauglys praranda sugebėjimą priimti savarankiškus sprendimus. Jam pasidaro sunku bendrauti su bendraamžiais, kurie jį laiko „mamytės sūneliu“.
Paauglys jaučiasi atstumtasis, skaudžiai išgyvena savo menamą nevisavertiškumą. Todėl galiausiai ima tyliai nekęsti tėvų, kaltinti juos dėl savo nesėkmių. Būtent tokiose šeimose paaugliai dažniausiai sukyla prieš tėvus. Protesto formos gali būti įvairios: nuo šalto mandagumo iki aktyvaus pasipriešinimo. Kartais vaikas tampa nevaldomu despotu, kuriam tėvai tėra tik priemonė saviems poreikiams tenkinti.
Patarimas: globą demonstruoti minimaliai, nustoti girti ar peikti vaiką. Jis turi dalyvauti priimant rimtus sprendimus šeimoje. Norint padėti paaugliui pasitikėti savimi ir pelnyti jo pasitikėjimą, būtina suteikti jam galimybę priimti savarankiškus sprendimus, mokytis klausytis jo kaip lygiaverčio šeimos nario nuomonės.
Kaip išsaugoti abipusį pasitikėjimą
Neprikiškite savo požiūrio. Galima teikti patarimus, bet ne reikalauti, kad jų būtų laikomasi. Vaikui svarbu jausti palaikymą, o ne spaudimą.
Negalima juokauti apie vaiko emocijų proveržius, kitaip jis taps uždaras ir piktas.
Nereikia elgtis su paaugliu kaip su mažu vaiku, kaskart priminti jam, kaip jis vaikystėje bijojo tamsos ar „prišlapino kelnytes“, tuo labiau prie pašalinių žmonių. Paaugliai nori, kad juos laikytų suaugusiais, ir visaip stengiasi atsiriboti nuo to, kas susiję su jų vaikyste.
Negalima sutelkti dėmesį tik į klaidas, nuolat auklėti, nesuteikiant galimybės turėti savo nuomonę.
Jokiu būdu negalima taikyti fizinių bausmių.
Reikia iš naujo pažvelgti į savo vaiką, priimti jį kaip sau lygų ir tapti jo draugu. Tik šiuo atveju galima išvengti konfliktų, susvetimėjimo ir išsaugoti artimus santykius su paaugliu.
