„Nemegzti negaliu!“
Stanislava susimąsto: „Taip, apytiksliai skaičiuojant, jau bus penkiasdešimt metų, kaip mezgu pirštines. Jas mezgė mano mama, teta, močiutė. Išmokė ir mane – jau būdama dešimtoje klasėje nemažai uždirbdavau megzdama ir didžiavausi savo finansine nepriklausomybe. Iki šiol turiu išsaugojusi vaikystėje perpieštus močiutės mezginių raštus, kuriuos vis bandau praturtinti savo fantazija. Pirštinių mezgimas – mano kasdienybė.
Anūkas Mindaugas juokiasi, sako, kai mirsi, močiute, į karstą tau virbalus ir siūlų įdėsiu, kad turėtum ką veikti. Iš tiesų, be pirštinių mezgimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Gal kam ir pasirodys pernelyg sureikšminta, tačiau man pirštinės – neatsiejama lietuvių liaudies kultūros dalis, jose glūdi tautos šaknys, o aš pati jaučiu gilų vidinį įpareigojimą šią Lietuvos vertybę apginti ir išsaugoti ateities kartoms, pasauliui.“
Natūralios vilnos švelnumas
Liaudies meistrė traukia iš didelio krepšio savo mezginius, o man smalsu įkišti ranką – pasimatuoti. Šilta, jauku, vilnos siūlas storas ir švelnus, o raštai, spalvų deriniai! Puoselėjantiesiems subtilumą sunku atitraukti akis nuo natūralių vilnos spalvų derinio, nors savaip žavus ir gundo ryškesnių, žemiškų spalvų liejimasis, ugniniai geltonos, raudonos spalvos blyksniai...
„Mezgu tik iš ūkininkų pirktos natūralios vilnos verpalų – esantys parduotuvėje ploni, o mano pirštinės purios, storos, tankios. Dažnai pati ir siūlus dažau...“ – pasakoja Stanislava Šešnickienė. Dažydama ji nemąsto apie būsimus pirštinių raštų spalvų derinius, paskui, kai susiruošia megzti, iš kamuolėlių susidėlioja skirtingas spalvines kombinacijas.
Itin įdomūs variantai išeina ir iš siūlų likučių, nors pirštinių pagrindui moteris visuomet pasirenka vieną iš trijų spalvų: baltą, pilką ar juodą. Ne, pirštuotos pirštinės ne jos stichija – čia per maža vietos išsilieti raštų ir spalvų grožiui!
Pirštinių magija
Pirštinių mezgimas tautodailininkei anaiptol ne sezoninis darbas: jas mezga ištisus metus! Ypač tai daryti patinka vasarą. „Įsitaisau sodyboje po žydinčia obelimi – lai mano kūriniai „pasikrauna“ teigiamos energijos iš žydinčių žolynų, prisigeria jų svaiginančio aromato. Aš nuoširdžiai tikiu, kad bet koks darbas perima autoriaus energijos pulsavimą, tuo metu užvaldžiusią nuotaiką, todėl niekada neimu virbalų į rankas sudirgusi, be nuotaikos, įkvėpimo, o megzdama veju bet kokias niūrias ir blogas mintis, bandydama susikaupti ties savo šviesiais linkėjimais būsimam pirštinių turėtojui.
Mezgimas tampa savotiška meditacija, sąmonės apvalymu – noriu, kad visi mūvintys mano mezginius jaustų džiugesį, pakylėjimą, būtų patenkinti ir sveiki“, – atvirauja mezgėja ir tikina, kad pirštinių magija slypi ne tik jų raštuose.
Pasak pašnekovės, pirštinės atsirado ne šiaip sau: „Be kepurės dar galima apsieiti, o be pirštinių – niekaip!“ Ji kažkur literatūroje aptiko, jog pirmosios pirštinės paminėtos dar XII a. – jos buvo numegztos kaip kojinės. Pirštines mūvėjo ir varguomenė, ir turtuoliai. Tiesa, didikų pirštinės buvo ryškių spalvų, iš brangaus audinio, gausiai išpuoštos auksu, sidabru, šermuonėlių kailiu, o vargšų – vienspalvės, dažniausiai niūrių žemės spalvų, be ryškesnių puošybos detalių.
Kiekvienoje šalyje su pirštinėmis siejami skirtingi papročiai. Lietuvoje marti, ateidama gyventi į uošviją, dovanodavo pirštines vyro tėvams, dėdavo jas į kraičio skrynios dugną, kad šeimą lydėtų sėkmė, būtų geras gyvenimas, negestų meilė, laimingai susilauktų vaikų. Be pirštinių neapsieidavo nei per vestuves, nei per laidotuves: kai kuriuose regionuose nuotaka dovanodavo jaunajam pirštines, o per laidotuves jas įteikdavo karsto nešikams; pirštinės kyšojo iš procesijos dalyvių kišenių, užančių.
Žurnalistė su virbalais
Mintis domėtis pirštinių magine reikšme, istorija, gilintis į raštų komponavimo subtilybes kilo natūraliai – iš profesinio smalsumo. Išduosime: Stanislava Šešnickienė – profesionali žurnalistė, dvidešimt metų dirbusi Radijo ir televizijos komiteto Žinių redakcijos atsakingąja redaktore Mažeikių rajone, pirmoji moteris su 10 kg sveriančia, nespalvotai filmuojančia profesionalia kamera rankose, pati rašiusi scenarijus, rengusi reportažus, įamžinusi svarbiausius ir
įsimintiniausius šio rajono įvykius, vėliau dirbusi Sąjūdyje ir ne viename laikraštyje.
Jau šeštoje klasėje ji žinojo, kuo nori būti: chirurge arba žurnaliste. Deja, studijuoti mediciną trūko lėšų, tad pasirinko žurnalistiką. Ją studijavo neakivaizdiniu būdu, kartu mokytojaudama mokykloje, kurią buvo baigusi. „Direktorius man patikėjo trečiokus. Jie buvo ir liko „mano vaikai“.
Nors buvo visai maži, žiūrėjau į juos kaip į lygius, suaugusius ir protingus, stengiausi auklėti sąžiningais, atvirais, mokiau nemeluoti, padėti vienas kitam. Mano klasė buvo pavyzdys visai mokyklai. Mes visi taip sutarėme, jog, kai reikėjo skirtis, verkiau ir aš, ir mano vaikai“, – prisimena Stanislava, o jos akyse vėl suspindi ašarų krislai.
Visas šios moters gyvenimas buvo pilnas skausmingų ir sunkių išgyvenimų. Prisipažįsta, kad net turėdama šeimą jautėsi vieniša. Išėjus vyrui, mirus dukrai, pasiliko viena su anūku Mindaugu, ištikimaisiais virbalais ir pirštinėmis. „Jos man padėjo išgyventi ir ištverti, pasiekti tai, ką turiu dabar. Pirštinės užpildė tuštumą, o megzdama jas jaučiau ir dabar jaučiu pasitenkinimą, gyvenimo pilnatvę“,– sako tautodailininkė.
Kūrybinė laisvė svarbiausia!
Pirštinių porai numegzti Stanislava Šešnickienė sugaišta keturias valandas: kiekvienai pirštinei po dvi. „Močiute, tavo rankos kaip mašina. Važiuojam uždarbiauti į užsienį – ten daug daugiau moka: aš pardavinėsiu, o tu ant šaligatvio sėdėdama megsi“, – juokauja anūkas. Užaugintas močiutės nuo mažens jis ir pats noriai mūvi megztas pirštines, dovanoja visiems draugams bei draugėms ir pirkėjų suranda. „Mindaugas tarsi mano vadybininkas, ne veltui Verslo ir teisės kolegijoje mokosi“, – šypsosi Stanislava Šešnickienė.
Tautodailininkės stilių, jos mezgimo manierą puikiai pažįsta tikro grožio vertintojai – dažnas užsienietis jos mezginius ima urmu, nešykštėdamas gausių „arbatpinigių“, todėl retsykiais pasirodanti Pilies gatvėje moteris ne juokais įbaugina čia įsikūrusius nuolatinius prekeivius. „Aš nesivaikau klientų norų ir užgaidų. Kūrybinė laisvė man svarbiau! Mezgu, kada noriu ir kaip noriu.
Jei žmogus neranda patikusių, pasiūlau ateiti kitą kartą – gal ras pirštines, skirtas būtent jam. Nepriimu jokių išankstinių užsakymų, juolab tokių, kaip antai numegzti pirštines su katinais...“ – sako Stanislava ir prisipažįsta, kad visai neseniai atliko nemažą švedų užsakymą, o prieš dvejus metus mezgė kalėdines dovanas – vilnones pirštines su tulpelėmis Afganistane tarnaujantiems Lietuvos kariams.
Sertifikuotas paveldo produktas
Daug kartų teikusi prašymą leidimui nuolat prekiauti turistų pamėgtoje Pilies gatvėje, tautodailininkė, liaudies meistrė jo negavo – jai buvo pasiūlyta glaustis ūkininkų turgeliuose. Tačiau šiandien ji mielai kviečiama į daugelį mugių ir švenčių Lietuvoje, mat jos pirštinės – sertifikuotas A kategorijos tautinio paveldo produktas.
„2008 m. išgirdau per radiją apie tautinio paveldo produktų sertifikavimą, primezgiau „terbą“ pirštinių, parengiau reikiamą aprašą, vaizdinę medžiagą ir po poros mėnesių tapau pripažintu tradiciniu amatininku. Turiu tikslą – tapti meistre ir parengti mezgimo vadovėlį. Knygos apmatai jau yra, radau ir leidėją, reikia tik prisėsti ir atnaujinti tradicinius raštų motyvus“, – išduoda Stanislava Šešnickienė.
Kitas jos sumanymas – suburti pagyvenusių mezgėjų klubą, kuriame jos rinktųsi ne megzti, o pabendrauti, pasibūti, mat prie prekiaujančios pirštinėmis moters dažnai sustoja gyvo bendravimo ištroškę žmonės, kuriems labiau nei šiltos vilnos pirštinių reikia draugijos, nuoširdaus žodžio... „Nenoriu, kad nuo manęs žmogus nueitų skaudančia širdimi“, – sako mezgėja ir prisipažįsta, jog neretai pirštines tiesiog padovanojanti, jei mato, kad varganai gyvenančiam žmogui jos ne tik patinka, bet ir gyvybiškai būtinos...
Apveltos – šiltesnės
Per pusę amžiaus sukauptų pirštinių mezgimo paslapčių moteris negaili nei pasikonsultuoti užbėgančioms VDA studentėms, nei jaunoms mamos, nei „Šeimininkės“ laikraščio skaitytojoms.
Nuo ko pradėti? Nuo penkių virbalų ir jų storį atitinkančio siūlo. Vidutinio pločio rankai ant kiekvieno virbalo reikia apmesti apie 10–12 akių.
Megzti reikia vienodai įtempiant siūlą, o mezgant raštą, kad neatsirastų skylučių, kruopščiai persukti keičiant skirtingos spalvos siūlus. Meistrė pataria numegztas pirštines švelniai pavelti nekarštame muilo tirpale – tada jos taps šiltesnės, tankesnės, tarsi milas, tiesa, veliant reikia tikrinti, ar abi pirštinės vienodai susitraukė.
Beje, Stanislava Šešnickienė turi savo mezginių skalbimo sistemą. Pirmiausia ji stambiai sutarkuoja muilą. Jis gali būti bet koks, net ūkinis, tačiau pirštinės itin kvepės išplautos aromatingu tualetiniu muilu. Muilo drožles supila į vandenį ir paverda 5 min., iki gerai ištirps. Tada sumerkia pirštines, 30 min. palaiko šiame tirpale, o prieš ištraukdama nedaug pamaigo. Išskalautus mezginius meistrė kruopščiai ištampo, suteikia reikiamą formą ir džiovina ištiestus ant rankšluosčio.
