Tačiau, turime atkreipti dėmesį ir į tai, kad ne visos atsinaujinančių energijos išteklių rūšys Lietuvoje yra perspektyvios ir visų pirma tai pasakytina apie hidroenergetiką, kurios ekonominis efektyvumas lygumų šalyse, lyginant su kitomis atsinaujinančių energijos išteklių rūšimis – vėjo, biomasės, geoterminės energijos ir kt., yra labai mažas, o sukeliamos aplinkos problemos - didžiulės.
Čia pravartu prisiminti, kad prieš penkis metus, remiantis dar praeito amžiaus viduryje Maskvoje parengtais planais, Pramonininkų konfederacijos ir Žemės ūkio universiteto Vandens ūkio (buvusio Melioracijos) fakulteto specialistų pastangomis buvo parengta Lietuvos upių visuotino patvenkimo schema, numatanti hidroelektrinių užtvankų kaskadomis nusėti ne tik Nemuną ir Nerį, bet ir absoliučiai visus didesnius ir mažesnius jų intakus. Įgyvendinus šiuos planus, Lietuvoje faktiškai beveik nebebūtų likę nei vienos upės su natūralia vaga.
Bendromis mokslininkų, kultūros veikėjų, visuomenės ir nemažos dalies politikų pastangomis tada pavyko įrodyti, kad lygumų šalyse upių energetinis potencialas išties yra itin menkas, o užtvindomi žemės plotai bei padaroma ekologinė žala didžiulė ir Seimas 2004 metais priėmė LR Vandens įstatymo pataisas draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingų upių. Tačiau dabar, pasinaudodami ekonominiu sunkmečiu ir artėjančiu Ignalinos AE uždarymu, hidroenergetikos šalininkai vieningai šturmuoja valstybines institucijas, reikalaudami panaikinti draudimus tvenkti Nemuną, Nerį ir kitas Lietuvos upes ir aplinkosaugos institucijos tiesiog nebepajėgios atlaikyti šio spaudimą.
Galima net bandyti apeliuoti į patriotinius jausmus ir priminti, kad upės ir jų slėniai yra išskirtinio estetinio grožio kultūrinis paveldas, apdainuotas mūsų liaudies ir poetų dainose, apipintas legendomis ir protėvių pasakojimais. Galima priminti, kad vykdant beatodairišką melioraciją ir statant užtvankas jau yra sunaikinta (paversta kanalais arba užtvindyta) virš 85 procentų natūralaus Lietuvos hidrografinio tinklo, tai yra upių ir upelių vagų bei jų slėnių ir kiekviena dar išlikusi natūrali upės vaga ar jos ruožas turi išskirtinę ekologinę ir kultūrinę vertę ir yra neįkainojamas gamtinis bei kultūrinis paveldas. Galima aiškinti dar daug ką, bet rezultatas bus tas pats. Ne tik hidroenergetikos verslo atstovams, bet ir Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos išteklių skyriaus vadovui Gintautui Jakimavičiui visi šie argumentai nieko nereiškia. Vis tiek jie įrodinėja, kad Lietuvos upių pagrindinė paskirtis - gaminti elektros energiją ir jei Lietuvos įstatymai ar kiti normatyviniai dokumentai tam trukdo – juos būtina keisti.
Taigi, spalio pradžioje Energetikos ministerija informavo, kad jau patvirtintos atsinaujinančių išteklių plėtros ir skatinimo gairės ir jose, neatsižvelgiant į jokius mokslininkų pateiktus argumentus, kaip vienas pagrindinių tikslų nurodomi planai padvigubinti mažosiose hidroelektrinėse pagaminamos elektros kiekį, pridedant paaiškinimą, kad tai yra pigiausias ir efektyviausias energijos šaltinis! Čia būtina paaiškinti, kad dabartiniu metu veikiančios 80 mažųjų hidroelektrinių pagamina viso labo pusę procento Lietuvoje sunaudojamos elektros, tad padvigubinus šį kiekį, papildomai būtų gauta dar pusė procento. Akivaizdumo dėlei galima pridėti, kad tiek elektros sunaudoja viena toli gražu ne pati didžiausia Lietuvos įmonė, o tokios įmonės kaip „Achema“ poreikiams patenkinti reikia dešimt kartų daugiau elektros. Tačiau tam, kad mažosios hidroelektrinės pagamintų tokį varganą elektros kiekį reiktų užtvindyti apie 50 kvadratinių kilometrų išskirtine biologine įvairove pasižyminčių žaliųjų plotų - miškų, pievų bei ganyklų ir tai traktuojama kaip efektyviausia “žalioji” energija. Didesnio pasityčiojimo iš „žaliosios energijos“ sąvokos ir norėdamas nesugalvosi.
Ir vėlgi neverta nė aiškinti, kad yra daug ekologiniu požiūriu palankesnių bei ekonominiu požiūriu efektyvesnių alternatyvių energijos šaltinių. Neverta pateikinėti detalių skaičiavimų, įrodančius, jog norint pagaminti tą patį kiekį elektros energijos kaip pagamina viena šiuolaikiška 2,5 MW galingumo vėjo jėgainė, reiktų pastatyti septynias vidutinio dydžio mažąsias hidroelektrines ir paskandinti virš 400 ha, o pastačius šiuolaikišką vėjo jėgainę jūroje galima išgelbėti nuo užtvindymo beveik 1000 ha (10 kvadratinių kilometrų!) ekologiniu požiūriu itin vertingų žaliųjų plotų.
Neverta vargintis ir aiškinti, kad lyginant hidroelektrinių ir biomasės deginimo efektyvumą gaunasi, jog apželdindami tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis iš vieno ha gausime 2-3 kartus daugiau energijos nei užtvindant hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą. Visiškai neverta pridurti, kad yra ir biomasės rezervų, kai nereikia nieko papildomai nei sodinti nei prižiūrėti, ir kad tokį pat kaip iš 80 mažųjų hidroelektrinių energijos kiekį galima gauti sudeginant nepilną procentą Lietuvos ūkiuose susidarančių šiaudų.
Vis tiek rezultatas tas pats - tai yra jokio rezultato. Vis tiek nežiūrint į tai, kad ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių sąrašo sudarymas ir jo periodiškas tikslinimas yra Aplinkos ir Kultūros ministerijų prerogatyva, iš energetikos viceministro Henriko Bernatavičius pasirašyto rašto matyti, kad Energetikos ministerija dar liepos mėnesį savarankiškai inicijavo darbo grupę, kuri koreguos šį sąrašą, atsižvelgdama į hidroenergetikos verslo poreikius. Be to, viceministro nuomone reiktų ne tik statyti naujas hidroelektrines bei atstatyti tarpukaryje veikusias hidroelektrines, bet planuojama atstatyti ir buvusių malūnų, lentpjūvių užtvankas, jas pritaikant elektros gamybai ir taip, atseit, išsaugant technikos paveldo objektus.
Kalbant apie užtvankų atstatymą, būtina suprasti du labai svarbius aspektus. Visų pirma, svarbu žinoti, kad dauguma to meto užtvankų buvo žemos, medinės ir sezoninio pobūdžio. Rudenį jos buvo išardomos arba jas išgriaudavo pavasario potvyniai, todėl upių ekosistemos mažai nukentėdavo, o žuvys galėdavo laisvai migruoti ir pasiekti savo nerštavietes. Antra, labai svarbu žinoti, kaip hidroenergetikai supranta užtvankos atstatymą. Faktiškai tai reiškia, kad vietoje medienos ar kitų vietinių medžiagų bus naudojamas betonas, kad vietoje 2-3 metrų būtinai bus pastatyta bent 5-6 metrų aukščio užtvanka ir vietoje kelių hektarų bus užtvindyta kelios dešimtys hektarų žemės. Ir tai bus traktuojama kaip technikos paveldo objekto išsaugojimas.
Galima nenuilstant aiškinti, kad hidroturbina pagal savo inžinerinės minties lygį yra garo mašinos amžininkė ir civilizuotose šalyse hidroelektrinių statybos bumas, prasidėjęs praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje, visuomenei pradėjus suvokti užtvankų daromą žalą gamtai bei suaktyvėjus visuomeniniams judėjimams, pasibaigė jau septintajame dešimtmetyje. Galima priminti ES Bendrosios vandens politikos direktyvos pagrindines nuostatas, leidžiančias keisti vandens telkinių fizines charakteristikas, tuo pačiu ir statyti užtvankas, tik tais atvejais, kai tokių pakeitimų priežastys yra labai svarbios visuomenės interesams ir kai nėra kitų aplinkosauginiu požiūriu palankesnių ir techniškai įmanomų alternatyvų pasiekti tai pačiai naudai, kurią atneštų vandens telkinio fizinių charakteristikų pakeitimai.
Galima, galų gale, dar kartą priminti Energetikos instituto ir Kauno technologijos universiteto specialistų atliktus skaičiavimus, rodančius, kad atsižvelgiant į visus dabartiniu metu galiojančius aplinkosauginius apribojimus, Lietuvoje galima papildomai įrengti 25-27 MW galios mažųjų hidroelektrinių, o ant jau esamų užtvankų galima įrengti dar 12-15 MW bendros galios hidroturbinų, tai yra sudėjus dvigubai tiek, kiek jų veikia dabartiniu metu. Vis tiek, nepaisydama niek, Energetikos ministerija jau rengia Vandens įstatymo pataisas, kurios turėtų pašalinti apribojimus hidroenergetikos plėtrai ir tuo pačiu gamtos bei kultūros paveldo naikinimui.
Ir tada neišvengiamai iškyla klausimas, kodėl, nežiūrint visų šių argumentų, niekaip nepavyksta sustabdyti vis labiau įsibėgėjančio hidroenergetikos šalininkų traukinio. Tiesą sakant, toli ar labai giliai priežasčių ieškoti nereikia. Pradėsime nuo ilgalaikių pajamų, kurias garantuoja tokios tegul ir nelabai energetiškai efektyvios lygumų šalių hidroelektrinės. Priminsime, kad vidutinis Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių galingumas – 250 kW ir ji per metus pagamina apie 810 000 kilovatvalandžių elektros. Pagal dabar galiojančias elektros energijos supirkimo iš mažųjų hidroelektrinių kainas (20 ct už kilovatvalandę), kurias nuo naujų metų planuojama dar padidinti (iki 26 ct už kWh), vidutinė mažoji hidroelektrinė jau dabar garantuoja 160 tūkst.Lt pajamų per metus, o po naujų metų jos sieks 200 tūkst.
Turint omenyje, kad Energetikos ministerijos planuose numatyta padvigubinti iš mažųjų hidroelektrinių gaunamą elektros kiekį, tam reiktų pastatyti dar 80 tokių elektrinių, ir tada jau gauname 16 milijonų litų metinių pajamų. Na, o jei turėsime omenyje, kad tokios elektrinės bus eksploatuojamos mažiausiai 30 metų, gauname, kad bendra šio įnirtingai stumiamo „projekto“ vertė - apie 500 milijonų litų. Tegul nemaža dalis tos sumos bus sunaudota hidroelektrinių statybai ir priežiūrai, vis tiek pelnas lieka įspūdingas.
Be to, dėl netobulų Lietuvos įstatymų hidroenergetika reikalingų finansinių investicijų požiūriu turi didelį pranašumą prieš kitas atsinaujinančios energetikos rūšis. Norint užveisti energetines plantacijas arba pastatyti vėjo jėgainių parką būtina žemę išsipirkti arba ją išsinuomoti, tuo tarpu pastačius HE užtvanką, už patvindytą, o tai reiškia sunaikintą valstybinę žemę, nereikia mokėti nieko. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl hidroenergetikai nenori statyti elektrinių ten, kur tam netrukdo jokie aplinkosauginiai apribojimai, bet tektų patvindyti nemažai privačios žemės, o būtinai nori įsiveržti į saugomas ir kitas valstybines teritorijas, nes ten būtų patvenkiama vien valstybinė, tai yra visų mūsų žemė, kuri jiems nieko nekainuoja.
Taigi, turime labai keistą situaciją – už hidroelektrinėse pagamintą elektrą Lietuvos piliečiai moka du kartus ir labai brangiai. Pirmą kartą užmokame natūra - poilsiui bei rekreacijai labai tinkamais ir ypatinga gamtine ir kultūrine verte bei išskirtiniu grožiu pasižyminčiais upių slėniais, retų augalų ir gyvūnų rūšių buveinių sunaikinimu bei vertingų žuvų išnykimu. O po to valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų 2-3 kartus brangiau nei įprastai moka už hidroelektrinėse pagamintą elektrą. Žodžiu, jei žiūrėsime ne iš valstybės, o iš verslininkų pozicijų, tai su nuomone, kad hidroenergetika yra pigiausias ir efektyviausias energijos šaltinis, be jokios abejonės teks sutikti. O kalbant apie perdėtą kai kurių Energetikos ministerijos valdininkų rūpestį privačiu verslu, kaip čia neprisiminsi kažkada prof. Vytauto Landsbergio paleistos į pasaulį lakios frazės – o kas galėtų paneigti...
Na, ir galutinai buvau priblokštas, kai neseniai Ventos regioniniame parke vykusiame seminare atsinaujinančių išteklių klausimais, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, ilgai agitavęs aplinkosaugininkus ne stabdyti, o kurti, tai yra statyti užtvankas, ir pamatęs, kad aš nuo tokių jo postringavimų susigriebiau už galvos, su didžiuliu patosu sušuko – taip, taip ponas Jukny, juk vanduo tai gyvybė! Žodžiu kuo daugiau užtvankų tuo daugiau gyvybės!?
Iš kolegų sužinojau, kad neseniai Vilniuje vykusiame tarptautiniame seminare atsinaujinančių energijos išteklių klausimais, J. Šimėnas jau viešai dalijo pažadus, kad prieš penkerius metus priimtos Vandens įstatymo pataisos, gerokai apribojusios užtvankų statybas, bus panaikintos. Tapo aišku, kad dabar reikalai kur kas rimtesni nei prieš penkerius metus, kai palyginti nesunkiai pavyko įrodyti hidroenergetikos plėtros lygumų šalyse absurdiškumą ir, kad prireiks kur kas didesnės nei tada visuomenės paramos.