Pirmadienį suėjo lygiai pusė metų, kai 26-erių kaunietis Marius yra darbo biržos klientas. Taigi užvakar aukštąjį išsilavinimą turintis vaikinas neteko vienintelių pajamų – nedarbo draudimo išmokos.
„Neįsivaizduoju, ką toliau darysiu, – nerimauja Marius. – Per šį pusmetį išsiuntinėjau krūvą gyvenimo aprašymų, dalyvavau daugybėje pokalbių dėl darbo, bet rezultato nėra.“ Tokioje kaip Marius nepavydėtinoje situacijoje pastarosiomis dienomis atsidūrė nei daug, nei mažai – 3,7 tūkst. šalies bedarbių, nes būtent tokiam skaičiui jų praeitą savaitę baigėsi nedarbo pašalpos mokėjimo terminas. Kaip gelbėsime Lietuvos bedarbius? O gal jų nė nereikia gelbėti?
Su nedarbu kovos subsidijuodami
Verslo vadybininko specialybę universitete įgijęs Marius vienoje Kauno įmonėje dirbo pardavimo vadybininku už 1100 litų per mėnesį. Tačiau kuo smarkiau bendrovėje sukosi krizė, tuo rečiau vaikino piniginėje nuguldavo uždarbis. Galiausiai atlyginimų visai nemokėjo ir neapsikentęs Marius išėjo iš darbo. „Tikėjausi nesunkiai rasti kitą darbovietę, užsiregistravau darbo biržoje. Pirmus mėnesius gaudavau beveik tokio paties dydžio bedarbio pašalpą, kaip dirbdamas įmonėje algą, vėliau – kiek mažesnę, nesiekiančią 1000 litų. Tačiau nė akimirkos neabejojau, kad darbas tuoj atsiras“, – VL pasakojo Marius. Pusę metų trukus aktyvioms paieškoms, jis vis dar bedarbis. Tik dabar jau – be jokių pajamų. „Nežinau, kuo darbdaviams neįtinku, – svarsto vaikinas. – Dabar tokia padėtis, kad sutikčiau dirbti bet kokį darbą, bet ir jo negaunu. Matyt, yra tokia pasiūla, kad darbdaviai net ir į sandėlininko pareigas priima žmones, turinčius tokio darbo patirties. O tai, kad turiu aukštąjį išsilavinimą, nebeturi reikšmės.“ Į gūdų kampą užspeistas Marius vis dėlto sako naiviai tikįs, jog darbą labai greitai susiras – juk negali amžinai nesisekti.
Lietuvos darbo biržos direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas Albertas Šlekys teigia, kad darbo biržoje užsiregistravę bedarbiai, netekę nedarbo draudimo išmokos, nepaliekami likimo valiai. Jie ir toliau gali būti sėkmingai įdarbinti, dalyvauti laikino užimtumo priemonėse. „Žinoma, daugelis mūsų siūlomų darbų trumpalaikiai, dažnai viešieji, tačiau kai žmogus negauna visiškai jokių pajamų, tokie darbai jam labai padeda išgyventi. Be to, ir pats bedarbis turi aktyviai ieškoti darbo, nelaukdamas pasiūlymų lietaus“, – pabrėžė A.Šlekys.
Valdžios vyrai giriasi: vien Ūkio ministerijos pastangomis pavyko išsaugoti per 30 tūkst. darbo vietų. Jie įsitikinę, kad stabdyti lyg ant mielių augantį nedarbą turi padėti užimtumo rėmimas, todėl metamos didžiausios pajėgos subsidijuoti įmones, kuriose gresia darbuotojų skaičiaus mažinimas. „Be to, kitais metais planuojama mažiau orientuotis į bedarbių perkvalifikavimą ir labai išplėsti viešųjų darbų programą, daugiau investuoti į trumpalaikes įdarbinimo programas. Reikšmingas pokytis ir gruodį prasidėsianti smulkaus ir vidutinio verslo mikrokreditavimo programa, turinti paskatinti naujų darbo vietų kūrimą“, – vardija socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas. Jau dabar be pajamų likusiems bedarbiams jis primena, kad galima kreiptis į savivaldybių Socialinės paramos skyrius, norint gauti socialines pašalpas.
Nedirbti apsimoka
Pirmokę dukrelę auginanti Švenčionių gyventoja Laima darbo biržoje įregistruota tris mėnesius. Kol kas 34-erių pardavėjo specialybę turinčiai moteriai išgyventi padeda bedarbis sugyventinis, besiverčiantis atsitiktiniais darbais, taip pat nedarbo draudimo išmoka ir socialinė pašalpa. Laima neslepia – jai nedirbti apsimoka. „Iš darbo biržos pirmus mėnesius gaudavau 640, dabar – 520 litų, be to, kelis šimtus socialinės pašalpos per mėnesį. Taigi iš viso vien valstybė kiekvieną mėnesį mane paremia beveik 1000 litų. Argi man verta dirbti? Šešias dienas per savaitę nuo 8 ryto iki 6 valandų vakaro dirbdama pardavėja teuždirbdavau 680 litų. Dabar galiu pasirūpinti namais, į mokyklą nuvesti dukrelę, namie visada tvarkinga, valgis paruoštas... Tai kam man dirbti?!“ – atvirai rėžia Laima. Klausiame moters, ką ji darys po trijų mėnesių, kai nebegaus darbo biržos mokamos pašalpos.
„Nieko baisaus, – šypteli Laima. – Aš tuo jau pasidomėjau: kai nebegausiu bedarbio pašalpos, savivaldybės Socialinės paramos skyrius perskaičiuos šeimos pajamas ir man mokės po 945 litus per mėnesį. Paradoksalu, bet akivaizdu, kad net ir tuomet man labiau apsimokės nedirbti.“ Moteris priduria negalinti patikėti valstybėje susiklosčiusia padėtimi, kai žmogus skatinamas tinginiauti. Laima sako, kad dabar vienintelė paskata ieškotis darbo – noras ištrūkti iš namų, ką nors veikti, o ne finansinis stygius.
Apie motyvacijos dirbti trūkumą pastaruoju metu kalbama aukščiausiu lygmeniu. Tiek Prezidentė, tiek kai kurie valdantieji neabejoja: reikia mažinti nedarbo draudimo išmokos maksimalų dydį ir taip pažaboti bedarbių piktnaudžiavimą parama. Socialinės apsaugos ministras VL patvirtino, jog Seimui pritarus nuo naujųjų metų bedarbio išmoka mažės. Kol kas tik neaišku kiek. Tačiau maksimali bedarbio pašalpa turėtų būti ne didesnė nei minimalų atlyginimą gaunančio žmogaus pajamos.
Kad būtina žeminti bedarbio pašalpos viršutinę ribą, sutinka ir A.Šlekys: „Vis dėlto 1040 litų siekianti maksimali nedarbo išmoka – labai didelė, daugeliu atvejų ji neskatina žmogaus dirbti. Nėra ko slėpti: iš 235,5 tūkst. darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių beveik 30 proc. jų atėjo tik dėl to, kad nori gauti kokių nors socialinių nuolaidų ar finansinę paramą, bet jokiu būdu – ne darbą. Tai rodo, kad žmones visiškai patenkina egzistuojanti rėmimo sistema. Kartais net kyla savotiškas klausimas: ar neišugdėme kartos, kuriai iš pašalpų gyventi patogu, o nedirbti naudinga?“
Skatina emigruoti
Vis dėlto, jei tikėsime darbo biržos direktoriaus skaičiavimu, 70 proc. jų klientų yra „tikri“, t. y. iš tikrųjų ieškantys darbo žmonės. Kai kurie jų, kaip 45-erių vilnietis Tadas, turintis studijuojantį sūnų, beveik ištisą pusmetį nerasdami darbo raunasi plaukus nuo galvos, grimzta į gilią depresiją ir sako beprarandą norą gyventi. Tuo tarpu kiti, kaip Kelmės rajono gyventoja Elena, netekusi vilties įsidarbinti Lietuvoje – jau dairosi į svetimas padanges.
35-erių moteris Kelmėje dirbo prekybos centro vadybininke už minimalų atlygį. Tačiau mažindami etatus ją iš pareigų atleido. Po gero mėnesio darbo birža jai pasiūlė grįžti į tą pačią darbo vietą, tačiau šįsyk – dirbti pusę etato. Elenai tai buvo nuostolingas pasiūlymas, mat kelionės iš kaimo į miestą jai būtų atsiėjusios daugiau nei gautų uždarbio. Atsisakiusi šio darbo moteris prarado ir bedarbio pašalpą. „Nebežinau, ko griebtis, – susiėmusi už galvos sako Elena. – Vyras taip pat bedarbis, sūnus dvyliktokas, mažoji eina į devintą klasę. Gėda pripažinti, bet dabar mus visus maitina mamos pensija.“ Moteris labai rimtai svarsto galimybę išvažiuoti gyventi į užsienį. „Anglijoje turime artimųjų. Baigęs mokyklą sūnus neabejotinai važiuos ten studijuoti. Ten aukštasis mokslas beveik nemokamas, nemažos stipendijos, o dar ir priemokas moka kaip emigrantams. Lietuvoje jokiais būdais negalėčiau sūnaus išleisti į mokslus. Tiesą sakant manau, kad, vos dukra baigs mokyklą, dingsime iš čia visi ir neatsigręšime į tą pusę, kur dūmai pučia“, – nukerta Elena.
Darbo biržos direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas A.Šlekys sako, jog dabar žmonės prieš vykdami į užsienį turėtų gerai apgalvoti, ar tai tikrai išgelbės jų finansinę padėtį. „Prieš 3–4 metus buvo toks didžiulis darbo pasiūlymų užsienyje srautas, kad, rodėsi, nuodėmė nepabandyti laimės. Dabar padėtis visai kitokia. Nors nedarbo lygis svečiose šalyse yra mažesnis nei Lietuvoje, tačiau ir ten darbo pasiūlymų nedaug, galimybės įsidarbinti smarkiai sumažėjusios. Anksčiau užsienyje lengvai galėdavo įsidarbinti tūkstančiai emigrantų, o dabar sėkmė nusišypso vos vienam kitam laimingajam, todėl aklai keliaujant yra didelė rizika patirti daug nemalonumų. Išskėstomis rankomis svetimšalių jau niekas nelaukia“, – pabrėžė A.Šlekys.
KOMENTARAS
Giedrius Kadziauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas
Vargu ar yra svarus ir greitas vaistas, išgydysiantis šalį nuo augančio nedarbo. Vis dėlto keletas būdų verti dėmesio. Niekas nebesiginčija, kad geriausia priemonė mažinti socialinę atskirtį yra kurti darbo vietas. Kuo geriau gyvena verslas, tuo daugiau jis gali sukurti darbo vietų, tuo geriau gyvena ir čia dirbantys žmonės. Tačiau skatinti verslą reikia ne tiesiog jam duodant pinigų, o lanksčiau reglamentuojant darbo santykius, t. y. sudarant sąlygas paprasčiau plėtoti verslą. Šis žingsnis neabejotinai prisidėtų prie to, kad žmonės drąsiau imtųsi verslo ir įdarbintų kitus žmones. Lietuva neturi pinigų, todėl darbo rinkos subsidijavimas veikiausiai reikštų kitų darbo vietų naikinimą. Be to, manau, kad darbo rinka galėtų pagyvėti sumažinus individualios veiklos apmokestinimą ir minimalią algą. Kad pastarosios dydis lemia bedarbių gausą – pripažintas faktas, todėl ją sumažinus rastųsi daugiau darbo vietų ir būtų išsaugotos senosios.
Be abejo, užsienio darbo rinkos atsigaus greičiau nei Lietuvos, todėl tikriausiai nėra blogai, kad žmonės net ir labai sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis turi galimybę išvykti į svečias šalis ir užsidirbti.
