Varnos katastrofa išskyrė Lenkiją ir Vengriją, lenkai dabar visą dėmesį sukoncentravo į šiaurės rytus – Lietuvos DK grėsė, kad jos valdovas – vienintelis likęs Jogailaitis – Lietuvos dk Kazimieras bus pakviestas į Lenkijos sostą, o sąjunga su Lenkija bus atnaujinta. Kadangi Lietuvos DK išryškėjo kaip Jogailaičių dinastinė atrama Lenkijoje, tai tiek Kazimierui Jogailaičiui, tiek Lietuvos ponams leido kelti savas sąlygas lenkams.
Pirmuoju žingsniu tapo 1445 04 23 Sieradzėje sušauktas Lenkijos seimas nusprendęs dėl „Lietuvos kunigaikščio“ Kazimiero Jogailaičio rinkimų Lenkijos karaliumi. Vėliau sekė 08 24 vykęs seimas Petrakave, pasižymėjęs pirma aštresne lietuvių ir lenkų konfrontacija. Lietuviai, būdami padėties šeimininkais, reikalavo pirmiausia Lietuvos DK suverenumo pripažinimo ir išsiderėjo lenkų pasiuntinybę į Lietuvą. Spalį į Gardiną atvyko Lenkijos atstovų delegacija, siūlanti elekcinę karūną Kazimierui. Su tokiomis sąlygomis Lietuvos dk nesutiko ir pažadėjo atsiųsti atsakymą pasitaręs su Lietuvos ponais.
Sekančiu ir itin svarbiu žingsniu derantis dėl karūnos buvo 1445 11 30 Vilniuje įvykęs išplėstinės Ponų tarybos posėdis. Į ją atvyko Voluinės valdytojas, buvęs Lietuvos dk Švitrigaila, besąlygiškai parėmęs suverenią politiką, susirinkime dalyvavo ne tik lietuvių ponija, bet ir nemažai rusėnų didikų su Kijevo kunigaikščiu Olelka Vladimiraičiu priešakyje. Taigi abu Gediminaičiai, anot Grzegorzo Błaszczyko, mūru stojo už jaunąjį Jogailaitį Kazimierą. Pastarasis visgi turėjo laviruoti tarp lenkų ir lietuvių. Vilniaus suvažiavime valdovas parodė, kad nepaliks Lietuvos ir bus jos didžiuoju kunigaikščiu, suvereniu valdovu. Iš kitos pusės jis tvirtai apsisprendė neatsisakyti dinastinio Lietuvos sosto. Taigi norėjo Lenkijos karūnos, tačiau naudingomis sąlygomis.
Nors apie Vilniaus suvažiavimą žinoma nedaug, tačiau svarbiausia, jog jame išryškėjo pozicija dėl Kazimiero Jogailaičio išrinkimo Lenkijos karaliumi. Šį sprendimą išsakė Lietuvos pasiuntiniai išsiųsti į Lenkiją, į antrąjį seimą Petrakave. Lietuvos delegaciją sudarė du rusėnų kunigaikščiai – Lenkijos karalienės Zofijos pusbrolis kunigaikštis Vasilijus Druckis ir kunigaikštis Jurgis Alšėniškis, taip pat 4 Lietuvos ponai – Jonas Nemiraitis, Načkus Ginvilaitis, Andrius Davainaitis ir Mykolas Mantautaitis.
Pagrindinę kalbą seime pasakė kunigaikštis V. Druckis. Jis pirmiausia patikino, kad Kazimieras Jogailaitis nebuvo ir nėra lenkų vietininku Lietuvoje, bet yra „teisėtas Lietuvos Kunigaikštystės paveldėtojas“, jos didysis kunigaikštis. Tačiau Lenkijos sostas Lietuvos valdovui yra tėvoninis ir lenkai negali laisvai disponuoti juo „be jo leidimo“. Kitaip tariant pareikšta, jog Kazimieras Jogailaitis į Lenkiją gali ateiti kaip suverenus Lietuvos ir tėvoninės Lenkijos valdovas.
Taigi Vilniaus suvažiavime Lietuvos ponija sutiko su dviejų savarankiškų ir nepriklausomų valstybių personaline sąjunga.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija