Mažų patalpų, tarkime, lifto baimė mums galbūt labiau suprantama. Vis dėlto maža kabina ir, be to, įtartinai virpa… Tačiau kai žmogus pareiškia, jog nesutinka važiuoti visuomeniniu transportu nei vienos stotelės, jūs supykstate.
Fobijų sąrašas neleidžia mums pamiršti graikų kalbos. Įsiklausykite. Agorafobija- atvirų erdvių baimė. Mizofobija- baimė užsikrėsti. Tanatofobija- baimė numirti. Skopofobija- svetimo žvilgsnio baimė. Gamofobija- vedybų baimė. Arachnofobija- vorų baimė. Skamba gražiai, ką: aš turiu tanatofobiją! Ne hemorojus koks nors.
Tačiau visa tai lengva ir gražu žvelgiant iš šalies. Pats žmogus fobiją pergyvena siaubinga vegetacine reakcija. Mano praktikos pradžioje viena mano pacientė skundėsi baime eiti per tiltą. Susitikimų metų mes sėkmingai nagrinėjome jos reakcijas ir ji mokėsi atsipalaidavimo. Atrodė, ji darosi labai pasitikinti savimi. Kodėl gi jai nepradėjus treniruotis?
Po kelių seansų aš pasisiūliau ją palydėti. Mes nuėjome prie netoliese esančio tilto per Nerį. Aš pasakiau, kad palydėsiu ją į kitą pusę, o grįžti ji turės pati. Perėjo ji tiltą visa drebėdama įsikibusi man į parankę. Kai aš pažiūrėjau, kaip ji eina atgal, supratau, jog palikti jos negalima. Jūs įsivaizduokite: ji visa susilenkė, prisiglaudė šonu prie turėklų, susvyravo ir atrodė, tuoj nukris į pravažiuojamą dalį. Man teko palydėti ją atgal už rankos. Tuomet aš savo akimis pamačiau, kokia jėga yra nerimas. O taip pat kuo skiriasi paciento būklė psichoterapeuto kabinete ir gyvenime.
Neretai fobija prasideda stipraus nerimo ar panikos priepuoliu. Kas nepatyrė panikos priepuolio, nežino, kas tai yra. O iš tikrųjų jis įkūnija pačius nemaloniausius gyvenimo bruožus. Jame tarsi susikoncentruoja visas egzistencinis košmaras: žmogaus bejėgiškumas, mirties baimė, vienišumas. Ūmai, per kelias akimirkas žmogų pagauna stipri jėga, sukelianti jam širdies plakimą, svaigimą, silpnumą, nepakeliamą mirties baimę ir norą griebtis bet kokios pagalbos.
Po vieno priepuolio, įvykusio tam tikroje situacijoje, žmogus ima vengti šios situacijos. Jis nebejaučia panikos priepuolio, bet bijo, kad jis vėl užeis. Taip prasideda situacijos vengimas- fobija. Iš pradžių vengiama tik realiai susidurti su šia situacija. Toliau vengiama net fantazuoti. Tai reiškia: vengiu to, apie ką vien pagalvojus kyla nerimas.
Pagrindinis rūpestis ir yra - gyventi taip, kad išvengtumei. Žmogus ima keisti gyvenimo būdą. Kad tik nepatirtų tos panikos dar kartą.
Kodėl gi žmogus taip jos bijo? Juk nenumirė jis nuo jos pirmą kartą?
Pagalvokite, jei jus vieną kartą bandytų sušaudyti. Ir nesušaudytų. Ar jūs sutiktumėte būti sušaudomas dar kartą?
Fobijoms aiškinti yra nemažai teorijų. Populiariausia tokia: tai nerimas, “prikabintas” prie atsitiktinės situacijos. Nesuveikė taip vadinama psichologinė gynyba. Ilgai kauptas norų, emocijų ir fantazijų kamuolys staiga prasiveržė. O situacija ( gatvė, liftas, voras) tapo tik atsitiktiniu nerimo trigeriu, arba “paleidėju”. Nerimą sukėlė psichologinės priežastys. Kokios gi tos psichologinės priežastys?
Mano pacientė bijo eiti iš namų. Jau nekalbant apie tolimas keliones. Po pirmo panikos priepuolio ji yra atvežama į darbą vyro. Vyras, tiesą sakant, yra gan pagiežingas, geriantis ir nemielas. Pacientė gana griežtų moralinių principų. O intymiu gyvenimu su vyru nepatenkinta. Ko ji bijo? Ją apima baisus nerimas, kai pagalvoja apie kelis kartus buvusią savijautą. O kokia ta savijauta? Gyvenimas pateikė gyvą eksperimentą.
Štai pacientei siūlo kelialapį į sanatoriją. “Nuo nervų” gydytis. Ir štai vakare, kai jau daiktai sukrauti, ji vėl jaučia didžiulį priepuolį. Kokį? “Mane mėto į šoną”- sako pacientė. “Į kurį?” “Į kairę pusę”.
Kalbamės apie sanatoriją. Ko ji ten tikisi? Rausta pacientė ir sako: prieš prasidedant paimam perpuoliui ji irgi buvo sanatorijoje. Ir ten buvo… na, jei ne romanas, tai lengvas flirtas.
O ką reiškia ”eiti į kairę”?
Tema išsirutuliavo. Kokia- jūs patys suprantate. Ir nerimas, įgijęs naują reikšmę, po truputį atslūgo Pacientė net ėmė sau kai ką leisti. Na, visai nedaug. Tačiau svarbiausia- ji ėmė sau leisti išeiti iš namų.
Tai buvo sėkminga terapija. Ji tesėsi vienerius metus. Pacientė buvo išgydyta. Ne visuomet būna taip gražu. Kai kam klausimas yra ne kaip išsigydyti. O toks:
Kaip gyventi su fobija?
Gyventi su fobija – reiškia save riboti. Ką gi, teks save riboti. Leisti nerimui vadovauti tavo gyvenimui. Tokia būsena duoda savo dividendus:
Jus globos artimieji;
Jūs išvengsite realaus pavojaus: avarijos, nelaimingo atsitikimo, katastrofos;
Jums gali išrašyti nedarbingumo lapelį , o sunkiais atvejais ir suteikti invalidumą.
Galima gerti vaistus nerimui mažinti. Klonazepamas, realaniumas, leksotanilis, kai kurie antidepresantai. Jie mažina nerimą arba gali jį ir nuimti.
Galbūt reikia su tuo sutikti. Tačiau siūlymai gydyti fobijas vaistais nėra visai korektiški. Juk gydymas nėra vien narkotizavimas. Ir kiek gi tuos vaistus gerti?
Galbūt gydymas – tai didelis kelias. Tai savęs sugrąžinimas į savo paties kailį. Su savo seksualumu, su savo agresija, su savo norais ir jausmais. Taip, galima ilgą laiką sulaikyti savo energiją ir tam tikrus savo norus. Tik psichologinė gynyba, veikianti tuomet, kai mes negalime sau kai ko leisti- ne visagalė. Kartais ji nesuveikia, ir didžiulis energijos kiekis tiesiog ieško sau išeities. Psichinio reiškinio virtimas fiziniu, vykstantis pogumburinėje smegenų dalyje, iš tiesų pagauna mus netikėtai.
O tuomet- ką gi. Prisiminkime, ką pataria patyrę plaukikai. Jei jūs pagavo didelė banga- nerykime vandens ir nemuškime rankomis per vandenį. Įkvėpkime, panerkime ir atsiduokime bangai. Ji išneš jus į krantą. Būtinai išneš. Ir neužilgo po kojomis pajusime krantą. O ar lįsti kitą kartą į tą bangą? Spręskite patys. Gyvenimas ne visuomet panašus į ramią jūrą.
Olegas Lapinas
