Todėl atsakyti į metaforą metafora, pasinaudoti metafora tam, kad kvestionuotum ja pridengto teiginio pretenziją į universalią Tiesą („liaudis“ gi neklysta), nepatartina: nesupratingu intelektualinės „liaudies“ akyse liksi būtent tu.
Tiek, pradžiai, apie supratingumą, tiesiogines prasmes ir perkeltines. O dabar apie pajuokavimus, kuriems supratimas taip pat reikalingas, kurie irgi (grubiai ar subtiliai) žaidžia metaforomis, bet pačiu konkrečios metaforos ir juokelio objekto pasirinkimu neišvengiamai išduoda, ką tokio humoro mėgėjas laiko rimtu dalyku ir kodėl.
Vienokių ar kitokių juokelių populiarumas, socialinis spaudimas iš jų (ne iš jų autorių ir gerbėjų!) juoktis, t.y. reaguoti „adekvačiai“, yra vienas pagrindinių, buityje itin gerai veikiančių būdų įtvirtinti ir palaikyti svarbiomis laikomas socialines hierarchijas: štai žmonės, elgesio tipai, savybės, iš kurių mūsų visuomenėje juokiamasi, leidžiama juoktis, normalu juoktis, o štai tie, kurie juos pastoviai daro savo „juokelių“ taikiniu ir yra priimami kaip turintys teisę taip linksmintis („juokelių“ objektai turi tik teisę pritariamai krizenti kartu su tais, kurie juos tokiais objektais daro, arba teisę „supratingai“ nekreipti dėmesio – antraip, vietoje kasdienių pašaipų, gali susilaukti ir labiau fiziškai apčiuopiamo poveikio savo asmenybei).
Arba štai toks vyresnės kartos provincijos inteligentų juokelis neformalioje aplinkoje svarstant naujieną, jog kažkas iš pažįstamų susilaukė anūko: „Sveikinam! Šaunuolis tėvelis – reikėjo pasistengti, kad gimtų berniukas; va, su mergaite tai paprasčiau – prispjovei į šlepetę ir yra“. Po to seka griausmingas abiejų lyčių sveikintojų „Ha ha ha!“ – kaip čia nepasidžiaugsi tokiu savo „sąmoju“? Bet tik pamėginkite analogiškai vulgariai „pajuokauti“ kitos pusės sąskaita, pasveikinkite ką nors su dukra sakydamas „Taip, čia pasiekimas! Su berniukais paprasčiau: įšildo saulutė karvės blyną ir sūnus, che, che, jau yra“. Ar būtų „supratusių humorą“? Ne? Tai kodėl pirmąjį „normalu“ suprasti kaip humorą??
Kopiame dar aukščiau, į pačią mūsų šalies kultūrinio elito viršūnę: rezonansinė profesoriaus A.Šliogerio ištarmė „Mergaitėms – mezgimo vadovėlį, berniukams – Plutarchą“ daug kam pasirodė „tik pajuokavimas“, netgi, kaip rašė vienas nuovokumu garsėjantis autorius, itin šmaikštus. Tie, kam toks „juokelis“ nepatiko, matyt, nesuprato gilios perkeltinės prasmės, pamanė (tik pagalvokite, koks primityvumas!), kad profesorius tiesiogiai bruka virbalus į rankas mergaitėms ir dar knygas atiminėja! Ir supyko, che, che... Sureagavo neadekvačiai (štai kas būna, kai „savi“ kultūrininkų juokeliai iš to paties aukščiau aprašyto jų mažesniųjų brolių, provincijos inteligentų repertuaro, patenka į platesnes medijas, kur kai kurie, hmm, sakykime, jautrūs žmonės ima ir atsisako krizenti drauge; kultūriniame leidinyje toks humoras būtų skambęs visai gerai).
Aiškumo dėlei, įsivaizduokime kokią nors tituluotą profesorę sakant atvirkščiai: „Mergaitėms į rankas reikėtų po knygą, berniukams – po kastuv“. O po to: „Aš pajuokavau. Dėl berniukų. Bet dėl mergaičių – ne. Man siaubą kelia lyčių niveliacija.” Nesupratusių yra? Kodėl?? Juk griovius kasti – labai naudingas ir reikalingas užsiėmimas, nieko čia gėdingo. Hipotetinė profesorė gi tik norėjo pasakyti, kad vyrai ir moterys skirtingi; ir suformulavo šią įžvalgą labai elegantiškai. Ir įžeisti nieko nenorėjo.
Taigi, ką „daro“ juokeliai? Kokią funkciją jie atlieka? Ką reiškia „supratingas“ juokas griežtai apibrėžtose ribose? Ar ne ribų patvirtinimą? Draudimą jas kvestionuoti („atvirkšti juokeliai“ nebesuvokiami kaip juokingi ir priimtini, nors formaliai identiškus „teisingus juokelius“, tinkamu būdu nukreiptus į tinkamus objektus, tie patys žmonės primygtinai reikalauja laikyti nekaltu sąmoju, visų džiaugsmui kerojančiu tarp mūsų)?
Nepriėmimas „žaidimo taisyklių“, pasibjaurėjimas juokeliu, juokimasis iš tų, kuriems jis juokingas, juokelių gerbėjams atrodo asmeninis įžeidimas – tos nepakeliamas, kad savo juokelių „šmaikštumą“ gina visomis išgalėmis (à la „Kaip tu drįsti nesuprasti? Kaip tau gali nepatikti? Tu ką, toks anoks, – humoro jausmo neturi??“)
Tuo, kad dauguma tokių juokelių mėgėjų neturi subjektyvios intencijos kažką įžeisti, net neabejoju (ne apie tai kalbame) – paprastai jie visai geranoriški: viso labo skleidžia „juokeliais“ savą pasaulio vaizdą, lipdo, kitų sąskaita, savo statusą, o susinervina tik pastebėję, jog ne visiems jų pasaulis ir statusas savaime suprantamas (ir, pridėkime, rimtas, tikras, nejuokingas).
Visai kaip su tuo obuoliu („Tu nesupratai!“): skirtumas tas, kad metaforos ir pažodinės prasmės santykio nesuvokimą, kuris gali būti visai nekaltas (tik komiškas, nes žmogus, kuris pats nieko nesupranta, naiviai tiki, jog nesuprato būtent kiti), štai tokių „juokelių“ atveju dar papildo agresyvi pretenzija kažkam rodyti „vietas“.