1939 metais Onutės gimtajame Jakėnų kaime mėnesiui apsistojo Lietuvos kariai ir laukė, kada pagaliau galės žygiuoti į Vilniaus kraštą. Tačiau dar iki to laiko visas jos kaimas rinkosi klausytis Kauno radiofono. Tuo metu Lenkijai priklausiusiame Vilniuje bei jo krašte likę gyventi lietuviai įsijungdavo Vilniaus radiją.
„Su Vilniaus radiju jokio ryšio tuomet neturėjau, tik mes, vaikai, kažkada buvome ekskursijoje būtent toje patalpoje, kurioje buvo Vilniaus radijas, jo redakcijos“, – prisiminimus pasakoja tarpukariu Vilniuje dirbusio ir gyvenusio Rapolo Mackonio dukra Birutė.
Birutė Mackonytė, žurnalistė ir rašytoja, yra išleidusi savo tėvo prisiminimus, kuriuose aprašytas ne tik tarpukario gyvenimas okupuotame Vilniuje, bet ir tai, kuo tada gyveno radijas.
Apie tarp Vilniaus ir Kauno radijų vykusią dvikovą pasakojama ne tik to meto liudininkų atsiminimuose. Šias radijo kovas aprašo ir radijo istorikai.
Stasys Štikelis knygoje „Eterio šviesa“ rašo, kad tokia polemika truko kelerius metus. Per Kauno radiofoną transliuota Vilniui skirta valanda. Šioje valandoje, pasak S. Štikelio, buvo kalbama apie okupacijoje vargstančius tautiečius, uždaromas lietuviškas mokyklas, kultūrines organizacijas. Tuo metu lenkiškas radiofonas taip pat kūrė šiai diskusijai skirtų laidų.
Lenkiškojo Vilniaus radijo ir lietuviškojo Kauno radiofono dvikovų pabaiga istorikų įvardinama 1938 m., kai Lenkija Lietuvai paskelbė ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius.
Dar maždaug po 1,5 metų prasidėjo II pasaulinis karas. Pagal Molotovo-Ribentropo pakto slaptus susitarimus Rytų Lenkija, o kartu ir Vilniaus kraštas, patenka į SSRS įtakos zoną. Apie tokį Europos pasidalinimą niekas nežino. Nežino ir Lietuva, kai su Sovietų Sąjunga pasirašo Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią turėjo būti grąžintas Vilniaus kraštas, o mainais įvedama Raudonoji armija.
Nepaisant aplinkybių, 1939-ųjų spalio 28 dieną Lietuva švenčia Vilniaus atgavimą.
„Kai Lietuvai grąžino Vilnių, pasakė kartu su batalionu į jį žygiuoti ir pirmiesiems Panerių gatve įžengti į Vilnių“, - pasakoja šiandien 96 m. sulaukęs Petras Narinkevičius, kuris buvo tarpukario Lietuvos leitenantas ir vienas iš žygio į Vilnių dalyvių.
Savaitraštis „Jaunoji karta“ šį įvykį aprašė taip: „Trispalvės vėliavos plevėsuoja prie kiekvieno Vilniaus namo. Visos Vilniaus lauktoji kariuomenė perėmė sostinę į savo rankas. Visi ėjo iš savo namų į gatves, žiūrėjo į žygiuojančią kariuomenę ir ją džiaugsmingai sveikino. Lietuvių kariuomenės paradas užsitęsė apie trejetą valandų“ .
Apie visus šiuo įvykius per karinę lauko radijo stotį Kauno radiofono eteryje pasakojo rašytojas Kazys Inčiūra.
Tiesioginės radijo transliacijos vyko iš Širvintų, Maišiagalos, kur žygiavo kariuomenė, ir pagaliau Vilniaus, kur K. Inčiūra pranešė apie iškilmingą žygio kariuomenės sutikimą Vilniuje. Tuos reportažus žmonės atsimena ir dabar. Vienas jų – Lietuvos radijo klausytojas Pranas.
„Buvau 3 klasės mokinys ir mokytoja pasakė, kad šiandien yra grąžinamas Vilnius. Mus visus sukvietė į savo kambarėlį, susėdome ant grindų ir klausėmės, kaip kariuomenė žygiuoja į Vilnių. Aš buvau dalyvis ir klausiaus to kariuomenės žygiavimo. Ypač gerai prisimenu arklių kanopas, kurios skambėjo labai didingai“, – pasakoja Pranas.
1939 spalio 29-oji, sekmadienis, transliuojama pirmoji laida iš atgautos Vilniaus radiofono studijos. Ten, kur dabar yra Vilniaus Mažasis teatras. 18 val. „kalba Vilnius“ ištaria radijo pranešėjas K. Inčiūra. S. Štikelio knygoje aprašyta pirmoji Vilniaus radiofono laida. Nors laida pavadinta „Kariuomenės pusvalandžiu“, ji užtruko 1,5 val., rašoma knygoje. Per tą laiką kalbėjo kariuomenės vadai bei žygio į Vilnių dalyviai. Skambėjo sveikinimai, maršai ir chorai. Programa baigėsi dienos įvykių apžvalga.
Kadangi daug radijo įrenginių nukentėjo per karą, ruošiantis pirmajai laidai laikinai siųstuvai buvo įrengti centriniame pašte. Per porą valandų ant senamiesčio stogų nutiesta poros šimtų metrų antena. Po kurio laiko buvo atstatyta Liepkalnio stotis.
„Gimiau Kaune, bet atvažiavau į Vilnių gyventi 1939 m., kai buvo grąžintas Vilnius. Mano tėvelis atvažiavo pirmuoju traukiniu ir nusipirko butą. Paskui mes atvažiavome su mama. Kol jo nesuėmė ir nerepresavo, jis buvo paskirtas čia dirbti“, – pasakoja ilgametė Lietuvos radijo ir televizijos darbuotoja Gerūta Jolanta Sodeikienė. Dabar ji vėl gyvena tame pačiame bute, kurį atgavus Vilnių įsigijo jos tėtis.
Lietuvos padėtį 1939 metų rudenį nusakė mėgstamos radijo laidos „Pupų Dėdės pastogė“ vedėjo Petrio Biržio sueiliuota frazė „Vilnius mūsų, o mes rusų. Lietuvėlė – nebe mūsų“. Be šių žodžių dažnai nebeapseinama pasakojant apie to meto įvykius.
Parengta pagal Justinos Mitkaitės paskojimą Lietuvos radijo laidai „Ryto garsai“.
