– Susitikime su Lietuvos žurnalistais, surengtame korupcijos tyrimų organizacijos „Transparency International” Lietuvos skyriaus, jūs sakėte, kad redakcijos santykiai su auditorija yra esminis dalykas, apibūdinantis gerą laikraštį. Taip pat sakėte, kad tai, jog laikraštyje yra skiltis, skirta skaitytojų laiškams, visai nerodo laikraščio skaidrumo ir atskaitingumo skaitytojams. Kas čia bloga?
– Aišku, čia nėra nieko bloga. Paviešinti skaitytojų įnašą į laikraščio turinį yra esminis dalykas. Tačiau kartu manau, kad to nepakanka. Jei laikraščio redakcija įžeidė skaitytoją arba savo aprašytos istorijos herojų, tai publikuoti nepatenkintojo laišką savo interneto svetainėje ar specialioje skiltyje laikraštyje yra per maža. Tai nėra skaidrumo požymis ir visiškai neliudija apie laikraščio atskaitomybę auditorijai. Tai būtų tas pats, jei sergantis žmogus kreiptųsi į gydytoją, išdėstytų jam savo problemą, o gydytojas atsakytų, kad nieko negali padaryti.
Laikraštis turi leisti save pamokyti.
Į mane dažnai kreipiasi mano laikraščio straipsniuose aprašyti žmonės. Dažnai jie skundžiasi, kad straipsnyje buvo neadekvačiai reprezentuoti. Tada aš imuosi žurnalisto darbo, kuriuo skundžiamasi, tyrimo. Paaiškėjus, kad straipsnis besiskundžiančiojo atžvilgiu tikrai neteisingas, kaip skaitytojų redaktorius turiu galią įvesti informacijos balansą.
Galiu pristatyti besiskundžiančiojo mintis atskirame straipsnyje, pataisyti įspūdį, kurį sukėlė neteisingai, neadekvačiai laikraštyje atskleista žmogaus istorija. Tai darydamas laikraštis pripažįsta, kad jis iš tikrųjų kažką įskaudino ir nori pasitaisyti. Taigi tai nėra tas pats, kas publikuoti žmogaus atsakymą į straipsnį. Laikraštis turi imtis konkrečių žingsnių ieškodamas būdų pagelbėti įskaudintam žmogui, siekti atitaisyti žalą, padaryti viską teisingai, veikti pagal aukščiausius žurnalistikos standartus.
– Ir tas žmogus, kuris redakcijoje ieško šių būdų, esate jūs, naujienų ombudsmenas, arba skaitytojų redaktorius?
– Taip. Ombudsmenas – tai skėtinis terminas, apibūdinantis žmones, kurie dirba tokį darbą kaip aš. Dažniausiai mus vadina skaitytojų redaktoriais arba skaitytojų advokatais. Amerikoje yra paplitęs kitas terminas – viešieji redaktoriai.
– Lietuvoje, kai skaitytojai yra nepatenkinti laikraščio straipsniu, paprastai jie kreipiasi tiesiai į laikraščio redaktorių. Kuo skaitytojų redaktoriaus laikysena kitokia?
– Taip, tradiciškai žmonės kreipiasi tiesiai į redaktorius. Skaitytojų redaktoriaus pozicija „The Observer“ savaitraštyje atsirado prieš aštuonerius metus ir per tiek laiko skaitytojai jau įprato kreiptis į mane. Be abejo, skaitytojų redaktorius turi būti matomas, žmonės jį turi pažinoti ir pasitikėti. Mano užduotis nėra redaguoti skaitytojų laiškų skiltį. Tai daro laikraščio redaktorius.
Mano darbas yra tiesiogiai susijęs su žurnalistikos mechanika. Šis darbas prasideda po publikacijos pasirodymo, kai gaunamas skaitytojo skundas. Kitaip tariant, aš esu reaktyvus. Kai mano laikraštis publikuoja staipsnį, dėl kurio skaitytojas pasiskundžia, tada aš einu patikrinti, kaip žurnalistas rinko informaciją ir rengė straipsnį, ar jis padarė viską, kad istoriją atskleistų profesionaliai.
Būna, kad kartais laikraščio redaktorius ar žurnalistas ateina pas mane ir klausia, ką aš manau apie dar nepublikuotą straipsnį, sakinį, žodį, nuotrauką, prašo patarimo, kaip jiems derėtų pasielgti. Tačiau aš atsisakau vertinti straipsnį, kol jis dar nėra publikuotas, nes tai mane padarytų asmeniu, įsitraukusiu į laikraščio rengimą. Tai nėra mano darbas – nuspręsti, koks laikraštis turi pasirodyti. Mano darbas yra padedant skaitytojams nuspręsti, ar tai, ką laikraštis padarė, buvo sąžininga.
Sakykime, jūs parašėte straipsnį, ateinate pas mane. Aš perskaitau ir pažeriu patarimų: turėtumėte įtraukti šitą faktą, išmesti aną informaciją, turėtumėte pakalbinti dar vieną žmogų, o ano cituoti neverta. Žurnalistas paklauso, istorija publikuojama. Ir po jos – savo paties nuostabai – aš gaunu skaitytojų nusiskundimų. Tad kaip aš tada galiu tirti nusiskundimus, jei buvau įsitraukęs į straipsnio kūrimą nuo pat pradžių? Tai iš karto padarytų mane žurnalisto, redakcijos gynėju. Tuo tarpu man reikia išlaikyti atstumą: rūpintis skaitytojais ir kartu savo redakcijos žurnalistiniu profesionalumu.
– Tad jūs esate iš esmės kritiškas laikraščio, kuriame dirbate, atžvilgiu. Koks jūsų, kaip skaitytojų redaktoriaus, santykis su laikraščio redaktoriumi?
– Sakyčiau, kad santykis yra gana patogus, tikrai ne antagonistinis. Laikraščio redaktorius žino, kad kartais būsiu kritiškas jo darbo atžvilgiu, bet taip pat, tikiuosi, žino, kad kritikuoju padėdamas tobulėti. Neseniai turėjome sudėtingą situaciją. Šiais metais publikavome kontroversišką istoriją apie vadinamąsias klimato stovyklas – žmones, įsikuriančius netoli oro uostų, gamyklų, kad parodytų nepritarimą veiksmams, skatinantiems klimato kaitą.Straipsnyje buvo rašoma, kad yra pagrindo tikėti, jog dalis judėjimo prieš klimato kaitą dalyvių buvo infiltruota į teroristų organizacijas ir tose klimato stovyklose planuojami teroristiniai veiksmai.
– Bet kaip patikrinti tokio pobūdžio informaciją?
– Būtent kaip ją patikrinti? Greičiausiai ši informacija nebuvo patikrinta, tačiau pati istorija – paviešinta. Ar klimato stovyklos buvo kaip nors susijusios su šešėline organizacija, su žmonėmis, kurie naudoja teroristinius metodus, šimtų žmonių žudymus, kad išplatintų savo pranešimą? Ši istorija sukėlė neregėtą atgarsį, niekam nebuvo aišku, ar iš tiesų žmonės, sėdintys palapinėse, gali suorganizuoti teroristinę ataką. Dauguma skaitytojų buvo įžeisti, gavau daug laiškų.
Ėmiausi šio atvejo tyrimo, apklausiau reporterį ir sužinojau, kad šią informaciją laikraščiui suteikė tik vienas šaltinis iš slaptojo policijos padalinio, stebinčio teroristinius veiksmus. Bandžiau susitikti su tuo žmogumi, tačiau niekas iš to padalinio su manimi nekalbėjo. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad mes turime viešai atskleisti, kas metė šį kaltinimą. Mat jis įžeidė daugumą klimato kaitos aktyvistų ir padarė didelę žalą judėjimui prieš klimato kaitą. Nuėjau pas redaktorių, išdėsčiau savo argumentus. Jis sutiko: taip, mes klydome, nes pradėjome skelbti istoriją neįsitikinę.
Negana to, jis sutiko, kad ši informacija varžo pačią redakciją ir ją reikėtų kuo greičiau pašalinti iš interneto svetainės. Aš sakiau, kad mes turime būti kritiški savo pačių atžvilgiu. Parengiau komentarą, aiškinantį, kodėl mes nusprendėme istoriją išimti ir kaip atsitiko, kad paskelbėme tokią neaiškią, netikslią ir iki galo nepatikrintą žurnalistinę informaciją. Taigi mes stengiamės būti visiškai sąžiningi ir atviri su savo skaitytojais.
Šis žingsnis leido išlaikyti daug skaitytojų, kurie identifikuoja mano laikraštį su aplinkosauginiais dalykais, kaip leidinį, susirūpinusį aplinkosauga. Iš tiesų tai atsiskleidė kaip konstruktyvus būdas kritikuoti žurnalistiką, bet tuo pačiu metu išlaikyti savo skaitytojus.
– Skaitytojai tampa išsigelbėjimu nuosmukio metu, krentant pardavimams?
– Skaitytojai bet kuriam laikraščiui visada buvo gyvybės šaltinis. Mes turime dirbti vis sunkiau ir atsakingiau, kad išlaikytume skaitytojus. Anksčiau buvo galima nepriimti jų už gryną pinigą, nes jie neturėjo kito pasirinkimo. Tam, kad gautų informaciją, jie būdavo priversti pirkti laikraštį. Paskui atsirado televizija, radijas, kurie atėmė dalį skaitytojų. Dabar – internetas, padarantis laikraščius nemokamus ir laisvai prieinamus. Taigi laikraščio ir skaitytojų santykis iš esmės pasikeitė. Dabar skaitytojai yra kur kas galingesni, nei buvo anksčiau. Taigi reikia jiems geriau tarnauti. Jei nori, kad tavo žurnalistiką skaitytų, turi paisyti jų interesų.
Negalėčiau sakyti, kad laikraščio pelnas yra didesnis dėl to, kad laikraštis turi ombudsmeną. Net nemanau, kad įmanoma tarp šių dviejų dalykų rasti koreliaciją. Manau, kad ombudsmeno institucija padeda sekti skaitytojų nuotaikas, skaitytojų stebėjimas yra nuolatinis. JAV ir Britanijoje laikraščių tiražai mažėja labai smarkiai, tačiau kai kurie iš jų laikosi neblogai. Esu laimingas sakydamas, kad „The Observer“ laikosi gana neblogai. Taip pat kaip ir mūsų seseriškas leidinys „The Guardian“.
Nepasakyčiau, kad puiku, bet mūsų rodikliai nekrenta taip smarkiai kaip konkurentų. Tikrai negaliu teigti, kad taip yra dėl to, kad mes turime ombudsmeną, bet galiu tvirtinti, kad ombudsmeno laikysena padeda atrasti raktą prie skaitytojų, išlaikyti lojalumą. Jei tavimi pasitiki, tave perka. Turime rodyti, kad mums rūpi žurnalistikos kokybė ir tikslumas, turime būti matomi, kviesti skaitytojus, kad jie taptų mūsų aprašomų istorijų dalimi. Štai kodėl tiek daug kalbama apie piliečių žurnalistiką. Kita vertus, kaip profesionalas, ombudsmenas taip pat turi būti atsargus, jis negali atverti vartų bet kam. Tačiau šiuo metu vyksta intensyvus dialogas tarp naujienų vartotojų ir naujienų gamintojų, net galima sakyti, kad nyksta riba tarp šių dviejų grupių.
– Būtent čia gali slypėti pavojus: stiprių finansinių interesų grupių, viešųjų ryšių specialistų, politikų spaudimas ombudsmenams, kad jie darytų įtaką laikraščių turiniui.
– Paprastai man rašo labai lojalūs laikraščio skaitytojai – žmonės, kurie mato, kad laikraštis grimzta žemyn.Tai – įvairaus amžiaus žmonės, ne tik pensininkai, kaip kartais įprasta manyti. Jie nori, kad žurnalistikos standartai pagerėtų, jie nenori atsivertę laikraštį skaityti netikslią informaciją. Tačiau taip – dažnai didelių korporacijų viešųjų ryšių specialistai, politikai spaudžia ombudsmenus.
Tai mes matome. Reaguoju ir į jų skundus, visada atsakingai tiriu, ar laikraštis iš tikrųjų buvo neteisus, o gal viešųjų ryšių specialistas tiesiog nori perpiešti paveikslą savo naudai. Kalbant apie politikus, tai jie Britanijoje turi daug storesnes odas. Jie turi 200 metų patirtį su galinga stipria spauda, žiūrinčia į jų darbus, kritikuojančia juos. Ir jie žino, kad dažnai skundimasis laikraščiu duoda priešingus rezultatus. Nes laikraštis tikrai klaus savęs, kodėl šis žmogus skundžiasi, ir nagrinės toliau tam tikrą istoriją. Tačiau yra buvę atvejų, kai politikus pacituojame netiksliai. Mes prisiimame atsakomybę, taisome savo klaidas.
– Klausant jūsų pasakojimo, man atrodo, kad būtų sunku arba net neįmanoma padaryti, kad skaitytojų redaktoriaus institucija atsirastų ir Lietuvoje. Čia, jei pernelyg skrupulingai taisysi savo klaidas, dalies skaitytojų turbūt būsi suvokiamas kaip nevykėlis, nesugebantis dirbti savo darbo. Be to, Lietuvoje neturime stiprių žurnalistų savireguliacijos institucijų – jų sprendimai niekam neįdomūs, o kartais ir labai kontroversiški. Atrodo, kad mažai kam rūpi skaitytojų reakcija.
– Tai gali atrodyti neįmanoma. Tai atrodė neįmanoma ir Britanijoje. Drąsi, solidi spauda neatsiranda per trumpą laiką. Taip buvo Britanijoje, taip yra ir Lietuvoje. Posovietiniame pasaulyje visa sistema labai greitai pasikeitė ir reikia pripažinti, kad jūs padarėte daug svarbių žingsnių. Kuo daugiau jūs sugebėsite išlavinti savo skaitytoją būti kritiškam to, ką jis skaito, atžvilgiu, tuo daugiau yra vilties, kad sukursite stiprią, brandžią ir drąsią žiniasklaidos priemonę. Taip tikrai atsitiks.
Kodėl žmonės nuvertė komunizmą? Todėl, kad jiems pasidarė bloga ir jie pavargo nuo propagandos. Kai kurios jūsų žiniasklaidos įmonės ir toliau bando daryti tą patį ir daro iš to pinigus, jie bando numalšinti informaciją, kuri gali kenkti jų verslui. Jie nedaro laikraščių, jie rengia propagandinius lankstinukus. Išlavinti, kritiški skaitytojai ilgainiui pradės tai atmesti. Ombudsmeno institucija neįmanoma tik tose šalyse, kuriose spauda yra tiesiogiai kontroliuojama valdžios.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Prieš akis – pravalgytų pajamų žiema
“Maisto bankas” žiniasklaidoje sukėlė nemažai šurmulio, tačiau nuveikti kol kas gali nedaug. Sunkmečio žiema skurstantiesiems bus itin sunki, o šimtai tonų tinkamo vartoti maisto ir toliau bus išmetami. Ignas Krasauskas.
Tai kelio į valstybės finansų krizę biudžetas
Ekonomikos ekspertas prof. Rimantas Rudzkis 2010 metų biudžeto projekte pasigenda gerai apgalvotos antikrizinės krypties. Stanislovo Kairio pokalbis.
Nežiniukų aritmetika: brūkšt – ir sutaupom
Siūlymas naikinti Vaikų išlaikymo fondą susilaukė griežtos kritikos. Siūlantieji pritilo: šį politinį sprendimą jie galėtų pagrįsti tik aritmetiniu išlaidų karpymu, rašo Džina Donauskaitė.
Vėjų naudą UABai gaudo
Vėjo jėgainių parko plėtrą Lietuvoje neišvengiamai lydi interesų konfliktai. Savų argumentų turi ir verslininkai, ir gyventojai, ir gamtosaugininkai. Kokie jie, aiškinasi Erlandas Paplauskis.
Gerovė be augimo
Populiariausias šių dienų mitas – gerovė neįmanoma be augimo. Kai recesijos akivaizdoje visos pasaulio vyriausybės nori didinti vartojimą, pats laikas suprasti, kad aplinka augančios ekonomikos padarinių paprasčiausiai nebeatlaikys. Britų profesoriaus Timo Jacksono vadovaujamos tyrėjų grupės parengtą ataskaitą skaitė Vytautė Šmaižytė.
„Gaida’09” obertonai Miestui
Intelektas muzikoje, šiuolaikiška architektūra ir miesto tema – šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida’09” lietuvių premjeros ir pasaulinio garso kūriniai, rašo Rasa Gečaitė.
