Dienraštis rašo, kad "M.K.Čiurlionis lietuvių kalbos išmoko iš savo žmonos ir galbūt jos dėka nusprendė būti ne lenkų, ne Europos, o pirmiausiai lietuvių menininku, prisidėti prie savo tėvynės meno vystymo, kurią iš vienos pusės slėgė rusų milžinas, iš kitos - stipri ir viliojanti lenkiška stichija".
Straipsnio autorius teigia, kad "nuostabios asmenybės", su kuria prieš pora mėnesių galėjo susipažinti Paryžiaus gyventojai, pavardės "dar neseniai nebuvo galima surasti jokiose enciklopedijose".
Išreiškusi susižavėjimą Čiurlionio kūrybos originalumu ir nepakartojamu grožiu, "Gazeta Wyborcza" rašo, jog "lietuvių ir lenkų lankytojams d'Orsay muziejuje atsivėrė įdomus ir skausmingas bendros ir skirtingos istorijos puslapis".
"Vaikštant po Paryžiaus parodą, nelengva negalvoti apie tragiškai nutrūkusį likimą, apie neįprastą meninį reiškinį, kokiu buvo Čiurlionis lietuviams, bundančiai tautinei savimonei ir kultūrai. Paskutiniais gyvenimo metais Čiurlionis visiškai pasiaukojo lietuvių menui, tačiau jis reikšmingas tuo, kad užuot užsidaręs nacionalinėse tradicijose ir tautosakoje, jis panoro savo tautiečiams padovanoti Europą, kurios meno ir naujo pasaulio supratimo persilaužimo epochoje jau nesugebėjo išreikšti senosios išraiškos priemonės", - pažymi dienraštis.
Straipsnyje teigiama, kad M.K.Čiurlionis norėjo būti "totaliniu menininku" ir kurti "totalinius kūrinius", kuriuose tapyba perauga į poeziją ir skamba tarsi muzika.