Tave visą gyvenimą baugina mintis: jei ne dabar - tai niekada. Šansas bus praleistas. Ir laimingos bei sėkmingos tavo draugės mėgausis geidžiamu pirkiniu, diplomu, vaiku, vyru ir nuosavais namais. O galbūt jos netgi gyvens amžinai. Jos suspės, nes bus šustresnės. Tavęs gi laukia graužatis, menkumo jausmas ir beviltiškos pastangos sumenkinti sėkmingas varžoves.
Ir kas įdomiausia: tavęs niekas nelaiko nevykėle. Būdama labai nerimastinga, tu visuomet skubėjai, todėl ir apsipirkdavai pirma, ir mokslus anksti baigei, ir darbą pakenčiamą susiradai. Ir vaikiną turėjai ne vieną. Išoriškai tu atrodai tokia sėkminga, kad kai kas tau pavydi. Tačiau tavęs tai neguodžia. Nes tavo viduje nuolat tūno baimė. Ją palaiko baisūs žodžiai: tavo traukinys gali išeiti.
Tu labai aštriai jauti laiką. Tavo mama sakydavo: moters amžius trumpas. Iš mamos tu gavai daug nurodymų apie tai, kad gyvenime svarbu nedaryti klaidų (ypač nekartoti mamos klaidų) ir viską daryti laiku. Tau atrodydavo, kad su tokiu požiūriu mama nelabai mokėjo mėgautis gyvenimu. Tiksliau, ji ir negyveno: ji tik vykdė įvairius projektus, kurių rezultatas visuomet būdavo numatomas. Taip morka, pririšta prie asiliuko kaklo ant baslio, skatina asiliuką eiti pirmyn. Morkos jis taip ir neparagauja. Užtat jis turi gyvenimo prasmę.
Ankstyvoje vaikystėje tau neatrodydavo protinga nuolat skubėti. Tačiau jau mokykloje tu įvertinai, kad baimė gauti menką pažymį, atsilikti nuo kitų mergaičių dalinant saldainius, baimė būti aplenktai meilėje - visa tai kartais moko skubėti ir siekti užsibrėžto tikslo. Tavo mamai tai irgi patikdavo: jei tu būtumei ramesnė, taptumei tingesnė.
Sėkmė moksluose ir karjeroje, nelabai jaučiant iš šių dalykų džiaugsmą, turėjo pereiti į sėkmę asmeniniame gyvenime. Tavo sutuoktiniu turėjo tapti tau visais atžvilgiais tinkamas vyras, patinkantis visai giminei. Tai reiškia: gražus, perspektyvus ir iš geros šeimos.
Gavusi tą vyrą, tu, kaip ir įprasta, pradėjai žiūrėti į priekį: namai, kelionės, tolimesnė karjera... Per tą laiką atsitiko nesuvokiamas dalykas: tavo vyras ėmė rodyti nepasitenkinimą santuoka. O galiausiai susirado kitą...
Šito suprasti tu negalėjai, o priimti nenorėjai. Tavo amžius negalėjo tau leisti laukti kito šanso, ir tu pradėjai eiti iš proto. O išeidami iš proto mes dažniausiai atsiduriame jausmuose.
Dabar tu pradėjai jausti visą gamą jausmų: iš pradžių tau kildavo siaubingas nerimas. Kažkas ne taip, reikia kažką daryti... bet ką? Po to tu jausdavai įniršį. Kaip jis galėjo taip viską sugriauti? Juk viskas taip gražiai klostėsi. O tavo planuose buvo dar ir nauji namai, ir vaikas! Po to tu pajausdavai viltį: vyras lyg ir žadėdavo sugrįžti. Bet po to vėl išeidavo. Tuomet tu puldavai į neviltį: ką dar aš galiu padaryti? Galiausiai tu puolei į depresiją, nustojai valgyti, negalėdavai užmigti, pridarydavai klaidų darbe ir vos nepakliūdavai į automobilių avarijas. Tave aiškiai valdė jausmai.
Ir štai dabar tu gyveni įtampoje. Praradus vyrą, tavo sieloje atsiveria didžiulė tuštuma, ir šalia jos yra daug skausmo. Tu žinai tik vieną būdą jam numalšinti: reikia susigrąžinti vyrą! Juk tu nemoki pralaimėti, o laukti negali: traukinys gali išeiti! Nauja tavo vyro draugė aiškiai pasiglemš tokį šaunų vaikiną ir taps sėkmingesne už tave. Vadinasi, tu tapsi nevykėle... ne, to būti neturi!
Dabar tu imiesi visų įmanomų priemonių: paskambini vyro tėvams ir pasiskundi; sukeli sceną vyrui, kuri turėtų priversti jį jaustis kaltu; kelis kartus pabandai demonstratyviai jį išvaryti (po ko gėdingai skambini, maldaudama sugrįžti). Tu tampi seksualesne ir net pasiūlai jam lovoje išbandyti tai, ko niekad neleisdavai. Tu ėmi pirkti jam dovanas ir bilietus į renginius. Tu nustoji daryti karjerą.
Rezultatas: jautiesi pažeminta, vyro tarnaitė, apleidusi save, pamiršusi savigarbą... pastangos išlaikyti sėkmės paukštį rankose duoda priešingą efektą.
Ką tau daryti?
Pirmiausia patikėti, kad tavo vidinei tuštumai ir skausmui reikia ne vaisto. Nes vaistui tu naudoji vyrą, kuris kaip tik yra tavo skausmo provokatorius. Tavo tuštumai reikia ne kamščio, o tavo pačios dėmesio. Ir terpės, kurioje gali reikšti jausmus. Kai tu leisi sau išgyventi nerimą, išrėkti pyktį, išverkti liūdesį, tavo viduje prasidės procesas, kuris turėjo prasidėti dar vaikystėje: tapimas savimi.
Tavo perfekcionizmas trukdė šiam procesui, nes, užuot leidusi tau augti, mama skubėjo tave apkrauti: savo pačios nerimu ir išgyvenimo strategija. Užuot mėgavusi cikliškai besikartojančiu gyvenimu, tu išmokai bijoti jo, nes patikėjai, jog jis lekia nežmonišku greičiu tik į vieną pusę.
Užuot išmokusi draugauti, tu išmokai konkuruoti su kitomis moterimis, kurios, tau regis, nuolat siekia tos pačios morkos, kurios sieki ir tu. Dabar paaiškėja, kad tai buvo... tuštuma. Ir atrasti tai anksti - pirmas stebuklas.
Dabar tau reikia išgyventi šią tuštumą. Ir ją pradės užpildyti kažkas nuostabaus, kas gyvena tavo viduje - tavo Moteriška Esmė. Jos ženklai: ramybė, stiprumas, pasitikėjimas. Tau reikia tiesiog leisti tam atsirasti iš vidaus, nebandant užkimšti save išoriniais surogatais: vyrais, vaistais, maistu, muzika, filmais...
Tu neprivalai viso to vengti, tačiau nesitikėk iš jų to, kas turi užpildyti tave iš vidaus. Darydama tai, tu mokaisi džiaugtis ne morka priekyje, bet tuo, kas yra dabar po tavo kojomis, virš tavo galvos, tavo viduje ir šalia tavęs. Ir tuo pačiu tu nepriklausai nuo jų. Tai - antrasis stebuklas.
Per tą laiką tu atrandi trečią stebuklingą dalyką: viskas sugrįžta. Visi žmonės, kurie tau kažkada rūpėjo, pasirodo tavo gyvenime. Ir tuomet jie tau būna nebereikalingi. Tu nustebsi, bet taip yra.
Galbūt, taip yra dėl to, kad traukiniai niekad nevažiuoja į vieną pusę. Tavo mama ir draugės klydo: viskas eina ratu. Ir traukiniai visuomet sugrįžta.
