Kinijos kultūroje ryklio pelekų sriuba buvo labai vertinama šimtus metų. Anksčiau ji buvo laikoma retu delikatesu, kurį sau galėjo leisti tik turtingiausi žmonės ypatingiausiomis progomis – tai buvo statuso simbolis, dar prašmatnesnis nei ikrai ar žąsies kepenėlės. Tačiau kadangi pastaruosius porą dešimtmečių Kinija patyrė svaiginantį ekonominį augimą, šis delikatesas imtas vartoti vis dažniau, ir dabar jis tapęs svarbiausiu, nors ir brangiu, kinų virtuvės produktu.
Ruošiant šį patiekalą, pelekai verdami, kol kremzlės, iš kurių jie susidaro, suyra į ilgus skaidulingus pluoštus, primenančius makaronus. Tiesą sakant, pats pelekas neišsiskiria ypatingu skoniu. Jis perima skonį to produkto, su kuriuo yra verdamas, pavyzdžiui, tofu. Paprastai pelekai verdami su vištienos, kumpio ar grybų sultiniu, ir sriuba išsiskiria šiais stipriais skoniais.
Taigi kaip šis ganėtinai paprastas patiekalas susilaukė tokios pasaulinės šlovės? Na, dalis jo žavesio kyla iš tradicinės kinų medicinos teigimo, jog pelekai pasižymi kone magiškomis gydomosiomis ir maistinėmis savybėmis. Pasak kai kurių, sriuba net gali sustabdyti vėžinių ląstelių vystymąsi. Taip pat teigiama, kad ji pagerina kraujotaką, plaučių, inkstų funkcijas ir virškinimą, suteikia gyvybinės energijos.
Patiekalui imant populiarėti, žvejyba tapo vis sudėtingesnė, o sugauti ryklį reikėjo daug daugiau pastangų ir tai buvo pavojinga. Todėl sriuba buvo išskirtinė savo retumu. Asmuo, valgantis ją, buvo arba labai turtingas, arba labai įtakingas.
Šiuolaikiniai mitybos ekspertai skeptiškai vertina liaupses gydomosioms sriubos savybėms. Pelekai sudaryti iš kremzlių, taigi turi baltymų, bet mažai kitokių maistinių medžiagų. Taip pat dauguma parduodamų ryklio pelekų yra džiovinti ir išbalinti, kad būtų paprasčiau pervežti ir saugoti, taigi netekę daug maistinių medžiagų. Maža to, kai kuriuose pelekuose rasti dideli gyvsidabrio kiekiai, o gyvsidabris, kaip žinia, labai kenkia sveikatai.
