Apie legendinį, aukščiausią pasaulyje atskirai stovintį (ne kalnagūbryje) Kilimandžaro vulkaninį masyvą, esantį Rytų Afrikoje, Tanzanijoje, galima sužinoti įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose. Tiems, kurie dar nesidomėjo, norėčiau pateikti trumpą informaciją, su kuria teko man susipažinti.
Manoma, kad Kilimandžaro kalno pavadinimo kilmė yra iš „Kilimanjaro”, kas suahili kalboje reiškia „kalną, kuris spindi.” Masyvas prieš 500 tūkst. metų iškilęs virš Masaji plokštikalnio (900 m aukščio) sudarytas iš trijų kūgių: užgesusio bei stipriai apledėjusio vulkano Kibo (jo viršūnė Uhuru – aukščiausia vieta Afrikoje - 5895 m), Mavenzi (5149 m) ir Šira (3962 m), kurie yra taip pat užgesę vulkanai. Manoma, kad milžiniškas vulkanas yra miegantis - nors nėra dokumentuose užfiksuotų jo išsiveržimų, tačiau tyrinėtojai nustatę, kad vietinėse legendose minimas Kibo vulkaninis aktyvumas prieš 150 – 200 metų.
Ir šiuo metu Kibo viršukalnėje pastebimi nestiprūs vulkaninio aktyvumo reiškiniai – kai kuriose vietose į orą išmetamos fumarolės ir jaučiasi nuodingų sieros dujų kvapas. Tyrinėtojai yra nustatę, kad išlydyta lava yra vos 400 m gylyje po Kibo kūgio krateriu, todėl manoma, kad ateityje vulkanas gali netikėtai ir stipriai išsiveržti, panašiai kaip Šv. Elenos kalnas.
Paskutiniu metu tyrinėtojus daugiau sudomino kiti įvykiai Kilimandžaro kalno paviršiuje. Pastebėta, kad palyginti greitai tirpsta sniego ir ledo kepurė, kuri padengė kalną prieš 11 tūkst. metų (po paskutinio ledyninio periodo). Nustatyta, kad per paskutinį šimtmetį sniego ir ledo ant Kilimandžaro masyvo sumažėjo apie 4 kartus, o pati Kibo viršūnė 2005 metais visai išsilaisvino nuo ledo.
Važiuojant per Tanzaniją ir Keniją, teko matyti didžiulius plotus nykstančių miškų. Manoma, kad dėl to sumažėjo kiekis vandens garų, kurie pasiekdavo Kilimandžaro bei Kenijos kalno viršukalnes ir iškrisdavo ten sniego pavidalu (susigulėjęs sniegas virsta ledu).
Nors Kilimandžarą europiečiai atrado 1848 m. gegužės 11 d. (vokiečių pastorius Johanesas Rebmanas), tačiau tik 1889 m. spalio 5 d. pirmą kartą buvo įkopta į Kilimandžaro viršūnę. Tai padarė vokiečių alpinistas Hansas Majeris, jo palydovas - austras Liudvigas Purtšeleris bei jų draugas iš vietinės čago genties – Mzee Lauvo.
Įdomu tai, kad 1883 – 1887 metais grafas Telki, kopdamas į Kilimandžarą, tris kartus buvo pasiekęs 5270 m aukštį. Per pastaruosius 20 metų jau ne vienas alpinistas ar kalnų žygeivis iš Lietuvos yra įkopę į Kilimandžarą, bet reikėtų ir kitiems paskubėti, kol visai neištirpo Kilimandžaro sniegynai.
Šiais laikais pasiekti Kilimandžaro viršukalnę galima šešiais skirtingo sudėtingumo maršrutais. Lemošo, Šira ir Rongaji maršrutai pasižymi laukine gamta ir jais keliauja mažiau grupių.
Machame maršruto pradžioje tenka praeiti nuostabią drėgną atogrąžų girią, o kylant į kalną galima išbandyti praktiškai visus Žemės klimato tipus: kalno papėdėje – savanos, šlaituose ekvatoriniai miškai, senecijų ir lobelijų giraitės, aukščiau – kalnų pusdykumės ir dykumos, viršūnėje – sniegynai ir ledynai (dabar jau nedrąsu sakyti, kad jie - amžini).
Marangu takas rekomenduojamas mažiau patyrusiems keliautojams. Umbwe taku ir kitais sudėtingais maršrutais į kalną kopia tik labiau patyrę keliautojai, nes reikalingas specialus alpinistinis pasiruošimas. Tas pats ir kopiant uolomis, sniego šlaitais ir ledynu į Mavenzi vulkaną.
Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad kasmet apie 10 – 15 tūkst. keliautojų bando įkopti į Kilimandžarą, ir tik apie 40 – 50 proc. jų pasiekia viršūnę, kitiems tenka atsisakyti išsvajoto tikslo (be abejo, dalis jų bando dar kartą kopti kitais metais). Gali būti, kad tai dėl nepakankamos aklimatizacijos, nes paprastai badoma įkopti į viršukalnę per 3 – 4 dienas (2 dienos - nusileidimui). Gal būt norima aptarnauti kuo daugiau grupių (atitinkamai išauga organizatorių pajamos), todėl ir skubama.
Žygio metu kasdien sutikdavome dešimtis įvairiausių šalių (britų, vokiečių, ispanų, amerikiečių ir kt.) keliautojų grupių (reiškia – šimtus įvairaus amžiaus keliautojų), tačiau įkopimo dieną pačioje Uhuru viršūnėje teko matyti jų žymiai mažiau (gal kai kas blogiau jautėsi arba planavo kitą dieną arba kitais metais kopti į viršūnę).
Vilniuje man nepavyko surinkti grupės, nors buvo užsirašę kandidatais 4 pažįstami vilniečiai, bet dėl įvairių objektyvių priežasčių negalėjo išvykti. Likęs vienas, kopimui į Kilimandžarą pasirinkau Machame maršrutą – nors jis ir sudėtingesnis, lyginant su kai kuriais kitais, bet įdomus ir trunka 6 dienas (norėjau kuo ilgiau pabūti kalnuose).
Tik prieš mėnesį buvau grįžęs iš žygio į aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą (~5630 m) Kaukazo kalnuose, todėl nereikėjo atskiro pasiruošimo žygiui Afrikos vulkaniniuose kalnuose. Aklimatizacija Kaukaze labai pravertė, nes kopiant į Kilimandžarą beveik nepajutau jokių kalnų ligos simptomų, neskaitant suprantamo fizinio nuovargio po kiekvienos dienos žygio ir emocinio jaudinimosi (nes pirmą kartą keliavau Afrikoje...).
Kuprinė svėrė ne daugiau 12 – 15 kg, be to, mano kalnų gidas Bakaris iš suahili genties, stengdavosi palaikyti lėtesnį žygio tempą, dažnai kartodamas - „pole, pole” (t. y., „lėtai, lėtai”), nes taip organizmas geriau aklimatizuojasi (pamažu priprasdamas prie deguonies stygiaus).
Geriamo vandens (mineralinio arba šaltinio) visada turėjome pakankamai (3-4 litrus per dieną), jis reikalingas ne tik dėl to, kad kalnuose organizmas išgarina daugiau skysčių, bet sakoma, kad iš vandens organizmas įsisavina ir papildomo deguonies.
Kiekvienam kalnų žygiui būtina atitinkamai sukomplektuoti (priklausomai nuo dalyvių skaičiaus) žygio vaistinėlę dėl galimų netikėtų sveikatos sutrikimų, bet dažniausiai ji panaudojama nedidelių traumų gydymui, nors pasitaiko atvejų, kada tenka panaudoti medikamentus. Afrikoje daugiausia teko prižiūrėti po dienos žygio pavargusias kojas (kaip ir kituose kalnuose...). Jeigu prieš važiuodamas į kalnus turėsi atlikęs poliklinikoje kompleksinį savo sveikatos būklės patikrinimą ir būsi gavęs gydytojo įvertinimą, tada kalnuose, tikėtina, neturėsi problemų.
Be abejo, organizuojant kalnų žygį (net ir vienam keliautojui) į kitą žemyną iškyla daugybė organizacinių klausimų ir problemų. Nemažai bendros informacijos galima surasti interneto tinklalapiuose bei sužinoti Vilniaus keliautojų klubo (vadovas – A. Jucevičius) susitikimuose, kuriuose kartais dalyvauja ir pasidalija savo patirtimi žinomi jaunesnės kartos alpinistai ir keliautojai - V. Vitkauskas, S. Vilius, V. Bukauskas, V. Gaučys, V. Oškinis ir daugelis kitų, taip pat neseniai atliktų kalnų žygių vadovai.
Kelionei ir žygiui pasiruošti turėjau labai nedaug laiko – tik porą savaičių, todėl teko gerokai paplušėti. Pagaliau 2007 m. rugsėjo mėn. 18 d. pavakary kuprinė paruošta, iškviestas taksi, bet jis labai vėluoja, teko gerokai pasijaudinti, bet laimei suspėjome į autobusą, išvykstantį į Rygą.
Gal dabar žvilgterėkime į žygio dienoraštį – kaip sekėsi atskiromis kelionės ir žygio dienomis:
19.09. Po vidurnakčio (1 val. 40 min.) atvykstame į Rygą, todėl aerouostą tenka pasiekti su taksi. 4 val. 30 min. registravimasis į reisą Ryga – Amsterdamas praėjo sklandžiai (išskridome 6 val.). Iki pat Tanzanijos nereikės rūpintis bagažu, Amsterdame bus galima eiti tiesiai į tolimesnį reisą. Tik 10 val. 40 min. išskridome į Tanzaniją. Vidurdienį praskrendame Vokietijos, Šveicarijos, Italijos Alpes: puikūs vaizdai pro lėktuvo langus, skrydžio metu stebėtinai gerai maitino ir kava vaišino...
Vėliau perskrendame Atlaso kalnus, esančius jau Afrikoje, po to – Sacharos dykumą... Priartėjame prie Kenijos, virš jos stebime milžiniškus, juodus, bauginančių formų tropinės audros debesis, kuriuos nuolat skrodžia galingi žaibai. Lėktuvas pakyla virš debesų fronto – į 11200 m aukštį. Kyla neramios mintys, koks bus oras Tanzanijoje, nes ji ribojasi su Kenija... 21 val. leidžiamės nedideliame Kilimanjaro TZ tarptautiniame aerouoste. Jau naktis, bet nelyja, karšta...
Ilgokai užtrunka, kol apiforminu Tanzanijos vizą (50 USD), bet pagaliau einu ieškoti savo bagažo (kuprinės). Vienas jaunuolis, sužinojęs mano atvykimo tikslą, tiesiog „pagrobia” mano kuprinę ir veda į taksi – veža mane į Moshi miestelį (~48 km), tiesiai į namus pas vieną kelionių organizatorių (bosą). Viešbučio paieška užtruko, kol pagaliau priėmė į nedidelį, bet tvarkingą viešbutuką „Rose Home” miestelio pakrašty. Po vėlyvos vakarienės, bosas nori iš karto pradėti derybas dėl žygio į Kilimandžarą, tačiau išklausęs jo pasiūlymus paprašiau atidėti derybas iki ryto...
20.09. Pirmąją naktį Afrikos žemėje miegojau gerai (nes prieš tai dvi naktys buvo nemiegotos). Po pusryčių atvyko bosas ir susitarėme dėl žygio maršruto (Machame), trukmės (6 d.), kainos (1200 USD) ir išvykimo laiko (sekančią dieną).
Turėjau visą dieną laisvo laiko, todėl pirmiausia padariau savarankišką ekskursiją į užmiestį – norėjau betarpiškai pajusti Afrikos gamtos egzotiką: rausvas dirvožemis, termitų sumūrytos „pilys”, bananinės palmės, kiti nematyti žydintys medžiai ir krūmai, puošnūs paukščiai... Pagaliau nuklydau net į uždraustą zoną, kur gyveno tik policininkų ir pabėgėlių šeimos. Nors priėmė mane svetingai, bet prieš tai patikrino, iš kur „dygęs, perspėjo, kad negalima fotografuoti.
Po pietų pėsčiomis patraukiau į Moshi centrą (~ 5 km), nes norėjau pažiūrėti, kaip čia žmonės gyvena, kokia architektūra. Pakeliui apžiūrėjau ir katalikų bažnyčią, evangelikų centrą, islamo mečetę (islamo tikėjimas Tanzanijoje vyraujantis), centrinį paštą, komercinį banką, turgavietę ir autobusų stotį. Pradėjo temti ir paklydau grįždamas į viešbutį, teko palydovą susirasti, bet jis klaidžiojo ne blogiau už mane...
21.09. Naktį ir ryte lijo, po to prasidėjo dulksna. Apie 10 val. išvykstame su mikroautobusu į Machame maršruto pradžią, prie vienų iš Kilimandžaro nacionalinio parko vartų. Abipus kelio plyti valstiečių dirbami laukai (kukurūzų, kavamedžių, bananinių palmių plantacijos).
Po pusantros valandos pravažiuojame nacionalinio parko vartus. Kontroliniame poste būtina užsiregistruoti specialiame žurnale (su pasu). Mano žygio gidas vardu Bakaris sutvarko leidimą ir kitus dokumentus. Po to išeiname į Machame tako pradžią (aukštis - 1800 m), vedantį per nuostabią drėgną atogrąžų girią, įspūdingą savo vešlia žaliąja augmenija, lianomis apraizgytais bei apaugusius nutįsusiomis ilgomis samanų sruogomis medžiais. Stebina daugybės paukščių niekada negirdėti balsai, beždžionių riksmai, baimę kelia žalios medžiuose kabančios gyvatės (todėl nerekomenduojama iš tako žengti nors ir keletą žingsnių...). Tačiau drėgname miške ne taip karšta, kaip mieste.
Dienos žygis trunka apie 7- 8 val. (su pietų pertrauka) ir baigiasi karu su drėgnuoju mišku ties kontroline stovyklaviete Machame Hut (3000 m). Čia statomos palapinės, verdama vakarienė. Stebina milžiniškų jonažolių „krūmai”, šalia kurių stovi mano palapinė. Viskas aplinkui skendi tirštame rūke, kuris pradeda sklaidytis tik vėlai vakare, atsiranda viltis, kad naktį pragiedrės...
22.09. Ryte buvo šalna, krūmai ir žolė apšerkšniję, šviečia saulė. Braukiu nuo žolės šerkšną ir su juo nusiprausiu. Netikėtai pamatau tolumoje Kilimandžarą (Kibo vulkaninį kūgį), nors iki jo dar toloka...Per dieną atlikome 7 val. žygį iki Šira stovyklavietės (Shira Hut – 3840 m). Takas vinguriavo vulkaninių kalvų keteromis, vietomis statokais uolėtais šlaitais, spygliuočių ir endemikų zonoje. Stebina milžiniški ir statūs uolų skardžiai, egzotiška augmenija. Oras vėsokas, bet palankus žygiui.
23.09. Diena skirta pagreitintai aklimatizacijai, todėl pirmoje dienos pusėje užkopiame iki 4600 m aukštyje stūksančių sustingusios lavos uolų, vadinamų Ryklio dantis. Čia atidarome savo maisto paketus, bet labai atakuoja kalnų varnos. Apačioje plyti nuostabi ištisinė debesų jūra, Kai pradedame leistis žemyn užslenka debesys, prasideda šlapdriba, ganėtinai šalta, bet energingiau eidamas sušyli. Vakarop nusileidžiame iki stovyklavietės Baranco Hut (3900 m).
Ir vėl palapinės, egzotiški medžiai skendi rūke, tačiau pasidėjęs kuprinę savo palapinėje dar valandą vaikštau aplink stovyklą, bandydamas fotografuoti egzotišką augmeniją ir mūsų stovyklą. Visgi nuotaika yra pakili, nežiūrint į pablogėjusį orą, nepaisant nuovargio, nes apskritai savijauta yra gera. Džiugina kiekvieną vakarą ir rytą prie mūsų stovyklavietės iš kažkur atsirandanti nuostabiai giedanti „kalnų lakštingala”, kaip aš praminiau tą nedidelį paukštuką.
24.09. Dienos maršrutas eina per sustingusius lavos laukus ir nuobirynus, aukštumų tundros zonoje, faktiškai apeidinėjame Kibo vulkano kūgį (kopsime iš kitos pusės). Mudu su žygio gidu Bakariu turėjome tik trumpą pietų pertrauką, po to žygiuojame aukštyn. Kitos grupės stoja ilgesniam poilsiui, kai kurie stato palapines (gal nakvos?).
Mano pažįstamos studentės iš Londono - Joana, Mishel ir Stefani (vakar jos maloniai padėjo man gauti papildomą komplektą baterijų fotoaparatui) pietauja prie sudedamo staliuko lauke, Kibo vulkano fone. Praeidamas pasisveikinu ir nufotografuoju jas, sakydamas, kad noriu įamžinti jas pietaujant „Kilimanjaro” restorane, jos patenkintos ir juokiasi iš mano sąmojo.
Po ilgo, bet įdomaus, dienos žygio vakare pasiekiame aukštutinę stovyklavietę Barafu Hut (4700 m ), iš kurios naktį šturmuosime Kilimandžaro (Kibo vulkano) viršūnę. Tik šešios valandos liko pasiruošimui naktiniam žygiui ir poilsiu (pamiegoti vargu ar pavyks..). Reikia gerai apgalvoti, ką pasiimti su savimi (svarbiausia – atsarginė šilta striukė, pirštinės ir kepurė, lazdos, naktinis žibintas, „alpinistų” maistas ir termosas su karšta arbata, taip pat ir vandens butelis, šiek tiek medikamentų ir kt.).
Viską, ką atrenku, iš karto dedu į šturmo kuprinę, kad po to ko nors nepamirščiau... Vakarienė nebuvo gausi, bet prieš kopiant į viršūnę nebūtina daug privalgyti, geriau pasiimti su savimi kokio nors greitai įsisavinamo „alpinistų” maisto. Svarbiau buvo pailsėti po nelengvo dienos žygio. Saulė leidosi į debesis, bet vulkano Kibo viršūnė su ledynu aiškiai matėsi. Kol nesutemo, padariau nedidelę žvalgybą, kuriuo taku naktį reikės kopti, nenorėjau vien gidu pasikliauti. Po to nusiraminęs įlindau į miegmaišį, gal ir prisnūdau šiek tiek...
25.09. Tuoj pat po vidurnakčio (0 val. 30 min.) mudu su gidu Bakariu išeiname į naktinį žygį – 6 valandų viršūnės šturmą. Naktis giedra, bet tamsu, ne mažiau 15 laipsnių šalčio (nes šąla rankos – einu naudodamas slidžių lazdas), stiprokas šoninis vėjas apsunkina kopimą serpantininiu taku per uolas ir nuobirynus.
Po valandėlės netyčia pasivijome keletą anksčiau išėjusių grupių, matyt mūsų tempas vis tik buvo greitesnis, nors lenktyniauti nesiruošėme, bet pakliuvome į pirmaujančių gretas. Tiesą sakant, be žibintų švieselių ir tako po kojomis daugiau nieko ir nematai, kartais pakalbi su gidu ir po to paaiškėja, kad jis - kitos grupės gidas... Po 2 val. žygio taip sušalau, kad teko išsitraukti atsarginę šiltą striukę, o kuprinę iš manęs laikinai perėmė gidas.
Dar po dviejų valandų pamažėle pradėjo švisti, 6 val. 30 min. patekėjo saulė, tačiau iš karto pakliuvo į debesis, todėl nebuvo laukto gražaus vaizdo. Jau čia pat ir žemiausias Kibo vulkano kraterio kraštas, trumpas poilsis (stovint) prieš paskutinį šuolį. Stebime kai kuriuos keliautojus, pasijutusius blogai, bet jie turi savo gydytoją, todėl nesmalsaujame ir kopiame aukštyn.
Dar šiek tiek energingų pastangų su lazdomis ir mes jau pasiekiame Gilmans Point perėją Kibo vulkano kraterio keteroje. Saulė kildama aukštyn išlindo iš debesų, pasidarė šviesu ir malonu, padarau pirmąsias nuotraukas. Trumpo poilsio metu mus pasiveja pažįstamos studentės iš Londono su savo gidais, šaunuolės - nepabūgo nakties šalčio!
Žygį tęsėme kraterio ketera iki aukščiausios Kilimandžaro Uhuru. viršukalnės. Pati viršukalnė buvo išsilaisvinusi ne tik nuo ledo, bet ir sniego mažai buvo. Tačiau šiek tiek žemiau stūksojo įspūdingos 10 – 20 metrų aukščio ledyno sienos, mėlyno dangaus ir baltų debesų fone jos atrodė fantastiškai...
Teko gerokai pavaikščioti kitoje pusėje Uhuru viršūnės, kol suradau tinkamą vietą kapsulei su Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu ir kitomis regalijomis paslėpti. Tačiau šaltis krito, maloniai šildant saulei visą valandą vaikštinėjau ir fotografavau Kibo vulkano viršukalnėje, kol gidas nepradėjo raginti leistis žemyn. Suprantama, įkopus esant blogam orui, gal net ir pūgai siaučiant, ilgai ten nepavaikštinėtum.
Šiek tiek pasistiprinę lietuvišku „alpinistų” maistu ir atsigėrę karštos arbatos iš termoso, žemyn leidžiamės labai greitai – parodau gidui, kaip reikia leistis, išnaudojant pasitaikančius nuobirynus (jis to nebuvo matęs), kai žengi vieną žingsnį ir dar du ,,nuvažiuoji” žemyn.
Per 2 val. nusileidžiame iki savo stovyklavietės Barafu Hut (4700 m). Po trumpo poilsio pasiruošiame žygiui ir apie 14 val. nepietavę iškeliaujame žemyn, kadangi mano gidas kažkodėl nebeturi maisto produktų. Po 5 val. nelengvo žygio (alkani), vėsoku ir debesuotu oru, vakare pasiekiame stovyklavietę Mweka Hut (3100 ), lapuočių medžių giraitės zonoje.
26.09. Po ankstyvų pusryčių iškeliaujame žemyn, Takai labai akmenuoti, vietomis status leidimasis (pasitempiu vienos kojos raiščius), bet po 4-5 val. žaliu ir drėgnu atogrąžų mišku pasiekiame Kilimandžaro nacionalinio parko Mweka vartus (1828 m), t. y. jau kitoje vietoje nei pradėjome žygį. Po valandėlės iš kontrolės posto gidas atneša sertifikatą, patvirtinantį įkopimą į Kilimandžarą.
Praeiname pėsčiomis apie 2 km. per nedidelį, bananinių palmių plantacijose pasislėpusį, valstiečių kaimelį, po to mikroautobusu apie 12 val. grįžtame į Moshi. Vakare pro viešbučio langą stebėjau vakarinės žaros nutviekstame danguje Kilimandžaro kalną ir jo sniegynus ir atrodė nerealu, kad prieš dvi dienas Kilimandžaro sniegynuose paliko ir mano pėdos...
27.09. Atsisveikinu su žygio organizatoriais ir su belgų keliautojų grupe mikroautobusu išvykstame į Kenijos sostinę Nairobi (bilietas – 20 USD, ir dar ant sienos reikėjo įsigyti Kenijos vizą – 50 USD). Kenijoje planavau atlikti trečiąjį žygį Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti – į antrąjį pagal aukštį Afrikoje – Kenijos kalną (Mount Kenya).
Iki susitikimų sekančiuose tūkstantmečio žygiuose. Su geriausiais linkėjimais keliautojams, turintiems svajonę stebėti saulėtekį virš Afrikos nuo Kilimandžaro viršūnės bei palikti savo pėdsakus spindinčiuose Kilimandžaro sniegynuose.
Stasys Venskus
