Viename iš populiariausių Lietuvos serialų „Giminės“ vaidinusiai aktorei neretai tenka pravažiuoti pro įvairius Lietuvos kaimelius, kuriuose ją maloniai stebina sutvarkyta aplinka ir originaliai papuoštos sodybos. I. Balsytė „Artojui“ papasakojo savo įspūdžius apie kaimą.
Vaikystėje net bandė ganyti karvę
Daug mano vaikystės dienų prabėgo kaime ir už tai esu dėkinga likimui. Vasarą tai užimdavo du mėnesius, o kur dar žiemos, rudens atostogos, kone kiekvienas savaitgalis. Liko daugybė įspūdžių, tai buvo „gyva“ ir be galo svarbu, ką patyriau ir jaučiau. Kaime praleistos dienos – svarbi mano gyvenimo dalis, kuri, žinoma, formavo ir mano asmenybę.
Esu žemaitė ir į kaimą važiuodavome pas močiutę, mamos mamą, kuri buvo įsikūrusi netoli Ventos gyvenvietės Akmenės rajone prie Ventos upės. Ten lankydavausi iki 18 metų, kol neišvažiavau studijuoti į Vilnių. Iki tol kaime laiką leisdavome šešiese – aš, mano sesuo ir keturi pusbroliai ir pusseserės.
Pas močiutę būdavome įkinkyti į įvairiausius darbus – reikėjo ravėti daržus, minti šieną vežime ar klojime, laukuose saugoti bulvių maišus, kol giminės kitas bulves veždavo namo. Be to, kad nesušaltume bulviakasio metu užkurdavome laužą – kol tėvai bulves veždavo, mes jas kepdavome.
Seneliai laikė ir karvę, daug paukščių – žąsų, ančių, taip pat ožką, kuri kasmet atsivesdavo po du ožiukus. Norėdami patirti, koks yra piemens darbas, eidavome ganyti karvės. Nesvarbu, kad ji būdavo pririšta, mums svarbiausia būdavo procesas – įdomu, ką senovėje jausdavo basi piemenėliai.
Tapti ūkininke nesu pasiruošusi
Kaime kasdien būdavo daug prasmingos veiklos ir dabar džiaugiuosi, kad visa tai man teko patirti. Iš tiesų gailiuosi, kad mano dukros neturėjo tokios galimybės.
Kaip minėjau, kaime nuolatinė viešnia buvau iki 18 metų. Išvykus studijuoti ir gyvenimo būdas pasikeitė, ir ilgų atostogų jau nebebuvo. Neapsilankydavau pas močiutę net per bulviakasį, bet žemės ūkio darbai ir studijų laikais nebuvo užmiršti – pirmajame kurse su vyresniais aktoriais reikėjo važiuoti bulvių kasti į Leipalingį.
Dabar irgi kartais tenka šieną pagrėbti, vieną-kitą lysvę nuravėti. Bet labai retai ir tai tėra, sakyčiau, pažaidimai. Norint tapti ūkininku, reikia tuo domėtis, turėti patirties, žinių. Tai nėra hobis ir jam reikia skirti daugiau laiko.
Sodybos ir taip vadinamo kaimo šiuo metu neturiu, tačiau yra jauki vietelė prie miško, kur nuvažiuoju retkarčiais pailsėti. Tiesą sakant, norėčiau gyventi ne mieste, o arčiau gamtos. Ar norėčiau tapti ūkininke? Nemanau, nes reikėtų viską keisti kardinaliai, o aš tam nesu pasiruošusi.
Stebina originaliai sutvarkytos sodybos
Miestiečiai sako, kad kaimas – pragertas, bet aš nedrįsčiau sutikti su šia nuomone, gal ne tais keliais važiuoju? Tikrai neretai tenka pravažiuoti pro įvairius kaimelius ir dauguma sodybų – labai gražios, originaliai papuoštos, pavyzdžiui, į bulvių krepšius pridėta gėlių, arba gražiai nudažytos tvoros. Atrodytų vasarą kaimo žmogui tiek darbų, bet vis tiek suspėja ir savo valdų grožiu pasirūpinti, aplinką prižiūrėti. Neseniai važiavau pro vieną kaimo mokyklėlę, kurioje buvo talka – susibūrę vaikai akmenukais klojo takelį. Buvo labai smagu į juos žiūrėti.
Lyginant su ankstesniais laikais kaimuose daugiau žemės ūkio technikos. Pamenu, mano senelis žolę pjaudavo su dalgiu, dabar net ir smulkesni ūkininkai turi traktoriuką. Požiūris akivaizdžiai pasikeitė. Anksčiau nuosavą žemę turėjo nedaugelis, ji buvo valdiška, o dar už ją ir kolūkyje reikėdavo dirbti – daržus ravėti ir kitus darbus atlikti. Kai dirbi ne sau – nėra atsakomybės ir kokybė mažesnė, ir meilė žemei kažkur prapuola, o kai esi savininkas – tau kiekvienas žemės lopinėlis ir auginamas gyvulys svarbus.
Palinkėjimai ūkininkams
Kaip ir visose profesijose, taip ir ūkininkaujant būtina meilė savo darbui. Mano nuomone, jei myli savo žemę, ji taip pat su meile tau atsidėkoja gausiu derliumi. Tad norėčiau palinkėti, nuoširdžios meilės žemei ir savo profesijai.
Aš manau, kad net valyti gatves reikia su meile ir atsidavimu bei turėti pašaukimą. Juk idealiai atlikti net ir tokį darbą – menas. Tas pats ir dėl ūkininko, ar gydytojo profesijų. Ūkininko darbas, manau, ne ką mažiau sudėtingas nei tarkim gydytojo ir jį reikia vertinti labai pagarbiai.