„Prisimenu pirmą kartą, kai pajutau tarsi gyvenčiau kino filme: dvyliktoje klasėje važiuodama autobusu netyčia sutikau bendraklasės pusbrolį Andrių, kurį buvau slapta įsimylėjusi.
Jis manęs greičiausiai nė nepastebėjo, nei kai mus supažindino, nei autobuse. O aš sekiau kiekvieną jo judesį ir kai jis išlipo, į šlapią sniegą iššokau ir aš. Kurį laiką ėjau iš paskos. Jis kažko tarsi pasisuko į mane, aš nutirpau iš susijaudinimo: „Pasisveikins?“, bet jis pasuko galvą į kitą šoną ir... perėjo į kitą gatvės pusės.
„Visai jis į tave nežiūrėjo, kvaile tu, jam rūpėjo, ar automobilis neatvažiuoja“, – išbariau save. Ir supratau, kad užteks vaidinti persekiotoją. Niekam apie tai nepasakojau, nes buvo truputį gėda, bet tai, kas dabar dedasi su Luku – bendradarbiu iš kito filialo – dar didesnis cirkas. Tiesiog kraustausi iš proto. Mūsų „romanas“ tęsiasi beveik pusmetį.
Gal žiūrovams ir juokinga, kai romantiškame filme nerimaujanti herojė laukia jai patikusio vyro skambučio ir nuolat tikrina, ar veikia telefonas, todėl kėlinėja ragelį, o herojus negali jai prisiskambinti, nes pypsintis signalas rodo užimtą liniją. Kai tos herojės vietoje esi tu pati, norisi kaukti. O jis visiškai neskambina. Tik rašo elektroninius laiškus, bet retai. Ar neatėjo jo laiškas, į dieną patikrinu gal kokius 70 kartų. Ar daugiau. Neperdedu. Prisigalvoju visokių dalykų – kad laišką rasiu grįžusi iš susirinkimo. Ar po pietų pertraukos. Jo nėra. Nei po to, kai išgeriu kavos.
Pirma, ką padarau grįžusi namo, – patikrinu elektroninį paštą. Laiškų nėra. Ir taip kiekvieną dieną. Tas laukimas taip vargina, tarsi kas piltų lydytą vašką ant galvos. Jaučiuosi kaip apsėstoji. Esu apsėstoji.
Vienintelis žmogus, kuris girdi visas mano kalbas: ašarotas „Kodėl jis manęs nemyli?“ ar džiaugsmingas „Jis parašė! Jis man parašė!“, tai mano sena draugė. Kartais ji kiek žiauri. Kai pradedu pasakoti, jog jaučiu, kad tarp manęs ir Luko yra kažkokia ypatinga, žodžiais nepaaiškinama vidinė trauka, kurios iki šiol niekam nepatyriau, ji nukerta: „Žinau visas istorijas apie tavo mylėtus vyrus. Kiekvieną kartą tu kartoji tą patį apie išskirtinį vidinį ryšį. Tu gal ko nors paprastesnio užsimanyk, pavyzdžiui, sekso su juo?“
Mane erzina ir žeidžia jos sarkazmas, nes tas vidinis jausmas, kai rašau jam laiškus, yra tikrai labai ypatingas. Prisigalvoju visokių pretekstų, kad jam parašyčiau, kai neapsikenčiu jo tylėjimo. Dėstau savo mintis apie gyvenimą (žinau, kad jam patinka filosofija), o greta paklausiu ko nors dėl darbo. Ar kaip gyvena. Jis atrašo. Štai šįvakar eis į koncertą filharmonijoje.
Padarau taip, kad tarsi netyčia susitiktume. Einu link jo visa virpėdama, o jis? Jis irgi šypsosi. Ne man, o kažkokiai merginai. Ši prieina arčiau, tada jis ją pabučiuoja, man meta: „Labas!“, ir jiedu dviese nueina. Lieku stovėti. Keliuose filmuose jau matėte tokį vaizdelį? Bet aš susitvardau. Per koncertą nesiklausau smuikininko, o stebiu jį ir ją.
Paskui skambinu draugei ir verkiu pasakodama, kas nutiko. Ji klausosi, kaip mokėdama guodžia, bet kai aš priduriu: „Ta mergina visai neįdomi. Aš kūrybingesnė. Ir linksmesnė. Mes dar pažiūrėsime, kas laimės“, manoji draugė prapliumpa: „Tu išprotėjai, ar ką?“ „Su kuo kovoti susiruošei? Kam ką įrodinėti? – ji rėkia į ragelį. – Nenorėjau tau sakyti, bet pati prisiprašei: ar dar nesupratai, kad jis jau pasirinko! Turi kitą merginą. Ir visados turėjo. Na, išgėrė jis su tavim kavos, parašė porą laiškų. Tai ir viskas, ko jis iš tavęs norėjo. Nieko tarp jūsų nebuvo, tu viską prisigalvojai.“
Nekenčiu, kai ji rėkia, bet kažkurią akimirką tarsi prašviesėja mintyse: tikrai, jis turi kitą. Net keista, kad tai suvokus viduje visai neskauda. Tarsi popierinei lėlei žirklėmis nukirptum galvą ir stebėtumeisi, kodėl neišbėgo nė lašo kraujo, – juk jo ir neturėjo būti!
Vakare, kai atsigulu į lovą, dar kartą viską apgalvoju: ką kada jis pasakė, parašė, pažiūrėjo, nusišypsojo. Taip... Draugė teisi – nieko tokio ypatingo, kaip maniau, iš tiesų ir nebuvo, viską sureikšminau, prikūriau, prisigalvojau. Ar man gėda? Nė trupučio. Tik gaila to laiko ir energijos, kuris buvo skirtas šiai istorijai.
Ponas Dieve, kuris esi didysis šio pasaulio scenaristas, pasakyk man, kur dabar išmesti tuos šimtus dialogų lapų, kuriuos mintyse prikūriau galvodama apie jį, ką jis pasakys, ką aš atsakysiu, kaip mes važiuotume į Rygą. Ir į Paryžių. Kaip aš būsiu ideali tylėtoja, kai jis norės tylos, kaip – sąmojinga pašnekovė, kai norės kalbėtis. Negi visa tai ir skraidys mano minčių erdvėje, kol numirsiu?
Norėčiau verkti iš pykčio, kad sugebėjau užvirti tokią košę, kurioje pati vos nepaskendau, bet jau neturiu jėgų. Gerai, tai ir bus manojo filmo apie apsėstąją pabaiga: ji viską pamatė ir išgijo nuo nelaimingos meilės jam, o tada ilgai ir laimingai gyveno.
Ryte į darbą einu pėsčiomis. Kaip sako vienas japonų gydytojas, vaikštant gausiai išsiskiria laimės hormonai. Žingsnis po žingsnio nuotaika gerėja, o galvoje staiga iškyla mintis: ta mergina iš vakardienos – tiesiog meilės išbandymas, bet mano jausmai stipresni už kvailą moterišką pavydą. Vakarykštis praregėjimas atrodo visiškas niekas.
Suprantu, jog mano filmas dar nesibaigė. Skambinu draugei. Ji kiek nustemba išgirdusi mano patenkintą balsą, išklauso nepertraukdama, kažkodėl visiškai neprieštarauja, paskui pasako, jog negali dabar kalbėti, ir jau atsisveikinusi prieš padėdama ragelį priduria: „Kaip suprantu, pradėjai naują seriją, ar ne?“
Naujausiame spalio mėn. žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Laimingas žmogus – tai aš
Kas džiugina Veroniką Povilionienę?
Šalin lyčių schemas!
Kritiškas žvilgsnis į moters galimybes užimti vadovės pareigas.
„Stiklinių lubų“ reiškinys praktikoje
Pokalbis apie tai, ar tikrai moteris ir karjera – nesuderinama.
Kaip užauginti kūrėją?
Vaiko kūrybingumo išsaugojimo pamokos.
Apsėstoji
Kai meilė kankina, o ne džiugina.
Aš myliu, o manęs – ne...
Kada nelaiminga meilė gali tapti laiminga?
Pinigai ir sėkminga santuoka
Bendras gyvenimas – bendra ir piniginė.
Kaip prisijaukinti nerimą?
Jei situacija sukelia nerimą, vadinasi jums ji rūpi.
Kaip valdote nerimą?
Atsakykite į klausimus ir sužinosite, kas veiksmingiausia jums.
Melas sau
Visa tiesa apie tai, kaip žmogus ginasi nuo tiesos.
Išdainuoti savo sielą
Pokalbis su muzikos terapeutu apie gydančią muzikos galią.
Per daug nebus niekada!
Kiek laiko galima išgyventi be prisilietimo?
Teoriškai apie egzistencinę psichologiją ir asmeniškai apie gyvenimą
Apie tai, kiek psichologinės žinios padeda gyventi.
„Kašio“ niekintojo išpažintis
Yra lietuvių, kurie nežiūri krepšinio.
