O taip pat taip daro atviri žmonės, kai jiems yra depresija. Kai depresija yra ne tokia gili, kad suparalyžiuotų judesius, bet pakankamai gili, kad atimtų tikėjimą rytojumi: "Viskas buvo, yra ir bus blogai. Aš našta kitiems”. Taip nusižudė vienas man pažįstamas verslininkas, kai jam patikėta firma pakliuvo į beviltiškas skolas. Jis kelis mėnesius slėpė bankrotą nuo savininko, ir nusižudė, nes bijojo prisipažinti. Kaltė buvo labai sunki.
Kartais žmogus žudydamasis baudžia kitus. “Ak tu susidėjai su kitu? Štai kas tau už tai bus! Mano kraujuotos venos ir reanimacijos palata. O tu jausies kalta, kad mane taip įskaudinai." Kažkada viena mano pažįstama paauglė, negavusi iš tėvų žadėtų džinsų, žiemą išbėgo skandintis į Nerį. Nes jie jos nesuprasdavo.
O kartais tai šantažas. Tai tik grasinimas nusižudyti. “Aš vis vien priversiu tave likti su manimi. Niekur tu nuo manęs nedingsi. Aš puikiai žinau, kad tu nedrįsi leisti man numirti. Štai aš lendu į kilpą, matai? Tu gi po to sau niekad neatleisi, ar suvoki?” Taip elgėsi vienos mano pacientės vyras. Jis prarado darbą ir sužinojo, jog žmona nori gyventi su vienu užsieniečiu. “Tu mane įskaudinai. Dabar aš tave įskaudinsiu. Žudydamas save.“ Abu šie atvejai - neapgalvoti. Impulsyvūs. Kalba ne lūpos, o pasąmonė per rankas ir kojas.
Olegas Lapinas
