Lietuvos darbo biržos duomenimis, šių metų rugpjūčio 1 dieną buvo registruota per 210 tūkst. bedarbių. Kitaip tariant, apie 10 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Nedarbo lygis šokteli kone puse procento kiekvieną pastarąjį mėnesį. Gerai, kol šie faktai — tik sausi skaičiai. Bet jei vienu iš tų šimtų tūkstančių tapo tavo mylimas žmogus?
Užuot lėkęs į kontorą, nes, jo tvirtu įsitikinimu, šeimą maitinti turi vyras, jis rytą atšlepsi prie durų į darbą išlydėti tavęs. Jūsų pajamos grėsmingai sumažėjo, ėjimai į visuomenę baigėsi, streso lygis šoktelėjo gal šimtą kartų. Įkyriai į galvą braunasi mintis: ar tas ant sofos tysantis chalatuotas apatiškas žmogėnas — tas pats šaunuolis, kurį taip mylėjai?
O kur mamutas?
27 metų Sigita ir jos bendraamžis vyras Adomas atrodė pavydėtinai laiminga šeima: gyveno erdviame moderniai įrengtame bute (tiesa, pirktame iš paskolos, bet ar šiais laikais būna kitaip?), dirbo mėgstamus darbus, kiekvieną vasarą vykdavo į kokią nors dar nelankytą šalį, o žiemą — į kalnus slidinėti.
Jaunai porai atrodė, kad toks gyvenimas truks amžinai, todėl jie pernelyg ir nesuko galvų dėl santaupų juodai dienai. Kokios čia juodos dienos, kai pasaulis tiesiasi po kojomis? Viskas iš tiesų buvo labai gražu, kol vieną dieną Adomas neteko kūrybos vadovo darbo.
Ne, vyras nesusimovė, nepasiuntė boso velniop ir nesugalvojo keletą dienų be priežasties neiti į darbą: tiesiog reklamos agentūrą, kur jis sėkmingai dirbo keletą metų, prislėgė sunkmetis. Užsakymų katastrofiškai sumažėjo, agentūra balansavo ties riba skirstomės ar dar bandome, tad nieko nestebino sprendimas darbuotojų mažinti iki minimumo.
“Šią žinią sutikome palyginti ramiai, — pasakoja Sigita. — Aišku, buvo labai nemalonu, bet vylėmės kaip nors išsikapstyti. Tiesą sakant, tikėjomės, kad padėtis artimiausiu metu pagerės, Adomas neilgtrukus susiras kitą darbą — juk tiek patirties, tiek ryšių. Deja, kuo toliau, tuo situacija blogesnė, tuoj pasieksime beviltišką ribą. Darbo pasiūlymais ne tik nelyja — jų išvis nėra. Iš mano mokytojos algos vos galime prasimaitinti, o ta būsto paskola kaba kaip Damoklo kardas.
Bankas — ne geraširdė teta, jo nesugraudinsi liūdnomis istorijomis žinote, mums nelaimė. Gal ir žiauru taip sakyti, bet jie kaip tik iš tokių nelaimių ir gyvena. Mes ne tik įmokų neįstengiame mokėti — net palūkanų nebesukrapštome. Skola auga. Kaip ir neviltis. Bet turbūt net ne tai blogiausia.
Daug skaudžiau, kad santykiai su vyru smarkiai pašlijo. Jis tapo irzlus, piktas, visiškai apatiškas. Kai darbo biržoje jam pateikė porą darbo pasiūlymų, nė nesiteikė jų apsvarstyti. Be abejo, tai nebuvo jo svajonių veikla, ir jam išdidumas neleido dirbti jo kvalifikacijos neatitinkančio darbo.
Tada susiriejome iki klyksmų — aš buvau tikra, kad dabar ne metas demonstruoti kažkokias nepagrįstas ambicijas, nes netrukus į duris gali pasibelsti antstoliai. Adomas šaukė, kad nusiristi žemyn labai lengva — kas paskui jį samdys, kai pasklis kalbos, jog iš perspektyvaus kūrybos vadovo tapo prekybos centro pagalbiniu darbuotoju?
Gal iš dalies ir taip, tačiau Adomas visada buvo mūsų šeimos lyderis, žmogus, į kurį galėjau atsiremti, kuriuo galėjau besąlygiškai pasitikėti. Dėl to jį ir pamilau. Dabar išvydau visiškai kitą jo veidą. Pamačiau silpną žmogutį, kuris gerai jaučiasi tol, kol viskas klojasi puikiai. Deja, ekstremalių situacijų gyvenime daugiau nei rožių žiedlapiais klotų kelių. O mano mylimasis nė nemano pats ieškoti sprendimų — tikisi, kad jie nusileis iš dangaus arba aš rasiu kokį genialų būdą išbristi iš duobės. Jaučiuosi nusivylusi ir pikta.”
Sigitos padėtis tikrai nepavydėtina, tačiau iš jos aiškėja: jei artimas žmogus neteko darbo, tau likti nuošalyje irgi nepavyks. Ir kuo konservatyvesnis tavo požiūris į santykius, tuo didesnė tikimybė tokio streso neatlaikyti.
Kita vertus, jei tau svarbu tik tai, kiek tavo vyras uždirba ir kokį statusą visuomenėje užima, vadinasi, jūsų santykiai daugiau nei paviršutiniški. Bet gal toks požiūris — prigimties, ne egoizmo sąlygotas?
Juk nuo neatmenamų laikų tikima: moterys genetiškai užprogramuotos pasikliauti vyrais, kurie teikia saugumo jausmą. O daugeliui vyrų tai yra paskata judėti į priekį ir siekti savo tikslų. Kai toks modelis žlunga, atsiveria neperžengiama praraja.
Stimulas mylėti
Dažnas vyrų darbą, karjerą linkęs tapatinti su savuoju aš. Ir kuo labiau darbą sieja su savimi, tuo labiau kenčia išmestas iš karjeros karuselės. Jo elgesys gali tapti nenuspėjamas: užuot jautęsis dėkingas mylimai moteriai už palaikymą ar finansinę paramą, darosi agresyvus, nuolat ją kritikuoja, kaltina įvairiais nebūtais dalykais, gali net užmegzti atsitiktinį romaną.
Panašiai nutiko 30 metų Solveigai. Jos draugas Jurgis romano gal ir neužmezgė, tačiau visas jo džentelmeniškumas išgaravo kone akimirksniu. Solidžią algą statybų versle gaudavęs vyras vieną dieną buvo priverstas priimti savotišką labdarą — draugė jam duodavo pinigų benzinui, kad jiedu galėtų matytis, mat gyveno skirtinguose miestuose. Tokia situacija netrikdytų nebent alfonso. Tačiau ar tai suteikia teisę apmaudą išlieti ant padėti bandančio žmogaus? Žinoma, ne, bet Jurgiui atrodo kitaip.
“Kai susitinkame, jis visada būna prastos nuotaikos, nuolat priekaištauja dėl kokių nors smulkmenų, kalba pakeltu tonu. Jau esu išvadinta vėpla ir višta, nors tikrai tokia nesijaučiu. Taip pat žinau, kad Jurgis nėra blogas žmogus — tiesiog nuolatinė įtampa jį įveikė. Norėjau apsigyventi kartu, bet jis toks nebenuspėjamas, kad nė nežinau, kaip elgtis. Vargu ar toks sprendimas būtų pats geriausias. Kita vertus, bijau, kad ir toks bendravimas ilgai netruks”, — skundžiasi Solveiga.
Tai ką gi daryti, jei mylimasis visą savo nepasitenkinimą išlieja ant tavęs? Be abejo, lengviausia — nusispjauti ir pamojuoti atsisveikinant rankele. Maždaug: aš tave už ausų tempiu iš balos, o tu dar bandai mane murdyti? Na jau ne! Atia, atia... Bet ar pasiduoti — išeitis?
29 metų Miglė nutarė rankų nenuleisti — problemas ji stengiasi spręsti mažais, bet tvirtais žingsniais.
“Prieš keletą mėnesių mano draugas Vilius neteko darbo. Vieną dieną nutariau jį prablaškyti — pakviečiau papietauti į kavinę. Deja, kai atnešė sąskaitą, pamačiau, kad tie pietūs jam sustojo kažkur pakeliui į skrandį. Vilius nebuvo pratęs, kad sąskaitą apmokėtų moteris. Aš iš šio savo poelgio pasimokiau. Kitą kartą vakarienę ruošiau pati. Ir pigiau, ir aplinka intymesnė.
Svarbiausia, kad po keleto mėnesių pertraukos pasikalbėjome ramiai ir gražiai — be įtampos, kaip senais laikais. Ir išsiaiškinome daug dalykų. Vienas ir pats svarbiausias — tikrai norime būti kartu ir jokios finansinės krizės mūsų neįveiks: mes jas įveiksime. Tai geriausia, ką galėjome išplėšti iš šios bjaurios situacijos”, - pasakojo Miglė.
Ne pasiduoti — veikti
Taigi kas jau nutiko — nutiko. Ką daryti? Pirmiausia pagalvok, kokį vaidmenį šiame gyvenimo režisuotame spektaklyje atliksi pati. Tada būtinai pasikalbėk su vaikinu — gal jis jau sugalvojo, kaip suktis? O gal kurį laiką mieliau pabūtų vienas, užuot puolęs pasakoti, kaip suknistai jaučiasi. Žmogus turi teisę savaip išgyventi problemas, svarbiausia, kad tas atsiskyrėliškumas netruktų per ilgai.
Bet kuriuo atveju įvertink visas aplinkybes ir pradėk veikti. Jei reikia — pasitark su finansų ekspertais, keisk įprastą gyvenimo stilių. Atkreipk dėmesį, ką jūs galite nuveikti kaip komanda. Jokiu būdu neleisk santykiams atšalti. Jeigu bus sudarytos sąlygos stresui keroti, reikalai nepagerės net tada, kai finansinė padėtis stabilizuosis.
Viskas praeina
Tai, kas iš pradžių atrodo siaubinga, gali tapti net gerais atradimais. Ne, nepulsime postringauti, esą ne pinigai laimė (gal ir ne, bet kai jų visai nėra, irgi ne pyragai). Vis dėlto šiek tiek sumažėjęs tempas leidžia prisiminti tai, ką jau buvome pamiršę. Vakarais paskaityti knygą, sekmadienį pasivaikščioti paupiu ir pasigrožėti, kaip gelsta lapai, aplankyti tėvus (ne paskambinti — aplankyti).
Galop išsikepti naminį pyragą, užuot apsimetinėjus, kad labai jau gardūs prekybos centre paskubomis pagriebti pusiau sintetiniai sausainiai. Sako, ir Didžiosios depresijos metais JAV, be gausybės baisių dalykų, nutiko šis tas gera — sustiprėjo šeimų ryšiai. Drauge visas problemas įveikti paprasčiau.
