Visgi ši veikla Lietuvoje pamažu plinta: užsieniečiai atvyksta savanoriauti į Lietuvą, atsiranda ir lietuvių entuziastų, pasiryžusių pusmetį ar metus praleisti svečiose šalyse, padėti vaikams, vietos bendruomenėms, migrantams ar neįgaliesiems. Savo patirtimi sutiko pasidalinti klaipėdietė Milisenta, šiuo metu savanoriaujanti Bolivijoje. Interviu parengė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras.
Milisenta savanoriauja nuo mokyklos laikų. Pradėjusi nuo „Dvasinės pagalbos jaunimo centro“, vėliau tapo skautų vadove. Įgijusi magistro diplomą, ėmė ieškoti savanoriavimo užsienyje galimybių.
Milisenta pasakoja nesunkiai radusi reikalingos informacijos apie Europos Sąjungos programą „Europos savanoriavimo tarnyba“. Tai pagrindinė programa norinčiam savanoriauti Europoje, o pasistengus ir kituose žemynuose.
Šios programos privalumas – apmokamos visos kelionės, apgyvendinimo ir draudimo išlaidos, savanorio parengimo mokymas, reagavimas ir pagalba iškilus sunkumams, ir pan. Norint vykti į Europos šalis, procedūra nėra sudėtinga.
Klausiame Milisentos, kaip ji tapo savanore?
Milisenta: visos organizacijos, dirbančios su savanoriais, pirmiausia pataria išsirinkti sritį, kurioje nori dirbti ir tik po to rinktis šalį. Visgi pirmiausia rinkausi šalį, nes norėjau patobulinti ispanų kalbos žinias.
Ispanijoje jau gyvenau, taigi akys nukrypo į Pietų Ameriką. Ieškojau internete, per draugus, vietos organizacijas. Norėjau vykti per „Europos savanorių tarnybą“ (EST). Suradau organizacijas Lietuvoje ir Bolivijoje, parašėm projektą... Deja, projektas buvo atmestas du kartus. Nors finansavimas ir nebuvo skirtas, organizacija Bolivijoje patvirtino, kad manęs vis tiek laukia, kad apmokės mano apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas.
Man beliko pasirūpinti savo kelione. Taigi nusipirkau bilietus, pasiskiepijau šimtu vienu skiepu, susikroviau 20 kilogramų sveriantį lagaminą ir pirmą kartą išvažiavau į kitą pasaulio kraštą (anksčiau keliaudavau tik Europoje).
Koks buvo pirmas įspūdis, atsidūrus kitame pasaulio krašte?
Tokia buvo mano pirma pažintis su metų trukmės stotele Bolivijoje. Mano ir vietinių boliviečių nuostabai organizmas reagavo ramiai – neturėjau jokių sveikatos sutrikimų nei dėl pasikeitusio maisto, nei dėl aukščio (miestas yra 2600 metrų virš jūros lygio).
Ką veikiate misijos metu?
Milisenta: Savanoriauju organizacijoje – fonde „Nauja bendruomenė“. Fondas turi tris centrus skurstančiųjų rajone. Vaikai nuo pirmos iki aštuntos klasės praleidžia pusdienį centre. Čia rengiamos pamokos siekiant įtvirtinti mokykloje įgyta žinias (matematikos, gimtosios kalbos, ir t.t.), taip pat laiko skiriama rankdarbiams, žaidimams ir kitokiai veiklai, ugdančiai lyderio savybes.
Pagrindinis tikslas yra „pažadinti“ vaikus, kad jie išmoktų būti atsakingi už savo veiksmus, turėtų savo nuomonę, gebėtų reaguoti į šeimos problemas, aktyviai dalyvautų bei organizuotų bendruomenės gyvenimą. Taigi, dirbu su šiais vaikais. Taip pat kartą per savaitę susitinku su jaunimu – vedu užsiėmimus įvairiomis temomis.
Koks, kalbant žargonu, iš tos savanorystės „biznis”? Daugeliui lietuvių turbūt sunku suprasti, kaip galima laiką švaistyti savanorystei užuot pradėjus, pavyzdžiui, savo versliuką?
Milisenta: tokie pasiūlymai pradėti gyventi rimčiau būna labai įnirtingi kai tau nebe „-niolika”. Sako: „statyk namą, pirk butą, „ženykis”, augink vaikus, dirbk rimtus darbus, o ne po pasaulį blaškykis“. Žmonės dažniausiai ieško saugumo ir tai suprantama taip: namai, vaikai, darbas, pinigai.
Mano požiūriu tą patį, tik kitaip, aš turiu čia – darbas su vaikais, pinigų užtenka pavalgyti ir truputį pakeliauti. Ko daugiau reikia. O mainais už tai gaunu neįkainojamą patirtį, kuri man padės vėliau auklėti savo vaikus, rasti mėgiamą darbą, kuris mane aprūpins būstu ir duona.
Taigi nieko neprarandu, o tik laimiu. Beje, teko matyti ir tokių situacijų, kai žmogus nori savanoriauti, bet įsitikinimai, prisirišimas prie materialinės gerovės trukdo jam keisti savo požiūrį. Požiūris į savanorystę ilgainiui turėtų pasikeisti. Žmonės pradeda skirti socialinę savanorystę nuo karinių misijų. Pirmas žingsnis žengtas. Dabar reikia eiti toliau viešinant savanoriavimo galimybes ir naudą.
Savanorystė gali būti užkrečianti. Šiuo metu esu vienintelė savanorė savo organizacijoje, tačiau viena mano draugė susidomėjo mano veikla ir atvyksta į šia organizaciją dirbti savanore. Nors ji nemoka ispanų kalbos, ją galės išmokti čia. Kaip ir bet kurioje kitoje savanorystės programoje, kalba nėra kliūtis: dauguma programų numato vietinės kalbos mokymą savanoriams.
Milisenta Bolivijoje nuo 2009 m. sausio, tačiau artėjančias šv. Kalėdas sutiks jau su namiškiais Lietuvoje. Ar grįžusi užsiims naujų programų paieška, dar nežino, sako, pirmiausia turi nuspręsti, kuria kryptimi toliau eiti, tačiau neatmeta tokios galimybes, o visiems susidomėjusiems pataria: „Pirmyn!”.