Vytauto Stanionio albume “Fotografijos / Photographes” publijuojamos fotografijos datuojamos nuo 1945 iki 1959 metų. Tai vienas sudėtingiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, labai nedėkingas kūrėjui, turėjusiam ir oficialią provincijos laikraščio reporterio tarnybą. Vytautas Stanionis yra unikalus pokario menininkas, vienas iš nedaugelio, kurių darbai šiandien įdomūs ne vien dėl išskirtinių Lietuvos pokario sąlygų ar savotiškai egzotiškos Stalino epochos.
Galima įsivaizduoti, kad panašiomis sąlygomis menininkas priverstas gyventi dvigubą gyvenimą: oficialios, ideologiškai nepriekaištingos fotografijos, kuriose publikuojamos stropiai sovietinės valdžios prižiūrimame Alytaus laikraštyje bei kituose leidiniuose, ir nuotraukos, darytos savo nuožiūra ar kieno kito prašymu (dažniausiai tai vadinamosios “nuotraukos prisiminimui).
Yra žinių, kad Stanionis darė ir partizanų nuotraukas atminimui, nors pastarųjų likimas nėra aiškus. Taigi, susidvejinimo, atrodo, neišvengta. Vis dėlto, įdomiausia yra tai, kad net kai kurios oficializuotos Stanionio nuotraukos šiandien neatrodo banalios, o ne laikraščiui skirti kadrai tiesiog intriguoja, ne vieną iš jų “skaitai” kaip trumpą novelę.
Jei vaizduotume vizualinę Lietuvos istoriją, tai dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo siejasi pirmiausia su dramatiškomis partizanų, Sibiro tremtinių nuotraukomis ir groteskiškai šiandien atrodančiomis oficialiojo sovietinio gyvenimo fotografijomis. Tuo tarpu šio laiko kasdienio gyvenimo vaizdai geriausiu atveju ausikaupę šeimyniniuose albumuose arba dar nežinomose kolekcijose. Stanionio nuotraukų rinkinys pradeda užpildyti šią spragą; jo nuotraukose jungiasi kasienybė ir oficialus gyvenimas sovietinės Lietuvos provincijoje, ką tik praėjusio karo aidai ir pirmosios naujojo, “šviesesnio” gyvenimo užuomazgos.
