Lietuviai kas savaitę eidavo pasižiūrėti šiame rajone vykstančių žirgų lenktynių. Kai nuėjome pažiūrėti kartu, pamačiau, kad įsivaizduojamos šio renginio prabangos čia tikrai jau nėra. Šioje vietoje žirgų lenktynes susirenka stebėti cigarečių dūmuose paskendę, desperatiškai laimėti norintys juodaodžiai, meksikiečiai. Aplinka primena aludę, į baltuosius žiūrima kaip į priešus. Tik išsitraukus fotoaparatą sulėkė du policininkai ir grasino atimsiantys, jei bent pirštu prisiliesiu prie fotoaparato mygtukų.
Dauguma darbuotojų viešbutyje - nelegalai
Beveik devyniasdešimt procentų aplankytų viešbučio – lietuvių darbovietės darbuotojų dirbo nelegaliai už tuos pačius aštuonis dolerius per valandą. Tik meksikiečiai už tai, kad yra meksikiečiai, gaudavo pusantro dolerio mažiau. Viešbutis atrodė tarsi įstrigęs laike.
Daug jaunų merginų, kurios norėjo tapti žymios, tapo nelegalėmis: dirba barmenėmis, valytojomis arba vaikšto į „atrankas“, o po atrankos naktį prodiuseriams neša sumuštinius ir lekia tiesiai į jų lovas. Rytais nakties įvykiai apkalbami kaip galbūt kažko naujo pradžia, palydimi garsiu juoku ir kvailais sąmojais. Daugelis iš šių merginų atsisakė kalbėti savo gimtąja – dažniausiai tai rusų, lenkų arba slovakų - kalba ir tikino jau „tapusios“ amerikietėmis.
Be lietuvių čia buvo didelis būrys pagal darbo programą atvykusių merginų iš gilios Rusijos – Ufos miesto. Beveik nekalbančios angliškai, bet nuolat besisukiojančios senų, kiauras dienas pliaupiančių alų ir žaidžiančių biliardą amerikiečių draugijoje. Kai vyrai bandydavo skelti komplimentą, tai garsas būdavo maždaug toks, koks turėtų būti Vilniaus Kalvarijų turguje, kai kiaulės dalis renkasi išalkęs mėsėdis.
Nors iš paskutiniųjų stengėmės žodis į žodį, kiek leido padorumas, merginoms išversti, ilgainiui situacija tapo beviltiška. Jos vienodai spitrindavo savo nekaltomis aštuoniolikmečių akimis tiek į mus, tiek į juos.
Į Europą - per Lietuvą
Paskutinį kartą gelbėjome merginas, kai vos ne vos atkalbėjome neparduoti savo socialinės apsaugos kodo čia sutiktiems kitiems rusams. Ir vis dėl to neaišku, kaip baigėsi jų istorija, nes tie patys amerikiečiai joms pasiūlė, šios sutiko leistis į kelionę po Kaliforniją. Prieš išvykstant jos prašė, kad per ambasadą pakviestume į Lietuvą.
Lietuva joms reikštų tai, jog galėtų dirbti išsvajotoje Anglijoje. Merginos negalėjo patikėti, kad mes laisvai galim judėti po visą Europos Sąjungą, o vykstant į Jungtines Amerikos Valstijas užteko penkiolikos minučių užsiregistruoti internetu.
L.A. – nuolatinių katastrofų miestas
Tris savaites iki išvykimo į Lietuvą praleidau ant fotelio, su respiratoriumi ant veido stebėdama naujienas apie gaisrus. „Pasisekė“ gyventi name, kuris buvo vos per vieną kalną nuo didžiausiu šiemet Amerikoje vadinamo „Station“ gaisro židinio.
Kai naktį nesustodamos viena po kitos dideliu greičiu garsiai kaukdamos lėkdavo gaisrininkų mašinos arba virš namų ratus nuolat sukdavo sraigtasparniai, o už durų pasirodydavo lyg chirurgas operacinėje apsimuturiavęs paštininkas, akimirkomis suimdavo toks tikras siaubas – šiurpuliai nevaldomai bėgiodavo visu kūnu. Dažnai oras būdavo labai sunkus, dūmų kvapas toks aštrus, jog kiekvienas įkvėpimas keldavo galvos ir plaučių skausmus.
L.A. kalnuose, kuriuose gyvenau, kasmetinė sausra buvo padariusi savo darbą, bet tokių gaisrų vietiniai nebuvo matę jau septynerius metus. Nors gaisrų židinių mieste būna maždaug dukart per metus. Tad paskutines dienas budėjau namuose su sukrautais lagaminais, mašinoje suneštais svarbiausiais dokumentais, šluodavau iš kiemo pelenus ir žiūrėdavau į pro dūmus kyšančią raudoną saulę.
L.A. ne tik dieviškos gamtos, bet ir didžiulių katastrofų miestas. Priežastis, kodėl vienu degančiu rajonu nesirūpina kitame gyvenantys žmonės – atstumas. Beveik dvidešimt milijonų gyventojų įsikūrę vieno, dviejų aukštų namuose, tad namai išsibarstę nesuvokiamai plačioje teritorijoje. Aukštesnių pastatų niekas nestato todėl, jog bijo dažnai užklumpančių žemės drebėjimų. Tik miesto centre esantys biurai įkurdinti dangoraižiuose, na, ir socialiai remtiniems žmonėms butai rengiami penkiaaukščiuose.
Tai gi toks yra Los Andželas – kupinas prabangos, madingų žmonių, įvykių bei daug įvairiausių svajonių.
