„Kaip tavo reikalai muzikos mokykloje?“ – paklausė močiutė dešimtmečio anūko. – „Viskas gerai, tik solfedžio mokytoja prie manęs kimba – daugiau ketverto nerašo. Matyt, pinigų nori, kad ją pasamdytume korepetitore.“
Du draugai pirmokai susiginčijo: „Nenoriu su tavimi žaisti. Tu sulaužei mano mašinėlę. Tu toks pat nevykėlis, kaip ir tavo tėtis!“
Tėvai, kurie girdi panašias replikas, bąla, raudonuoja ir stengiasi nusivedę vaiką į šoną atlikti „auklėjamąjį darbą“. O vaikas nesupranta, ką jis tokio pasakė – juk tiesiog pakartojo tai, ką girdėjo iš savo tėvų. Gėda, kurią jaučia tėvai panašiose situacijose – toli gražu ne pats blogiausias dalykas. Kur kas baisiau, kad vaiko sąmonėje ima formuotis supratimas, jog tiesos kalbėti nevalia, nes po to seks bausmė. Nenuostabu, kad greitai vaikas išmoksta meluoti ir veidmainiauti. Kad ir kaip sunku būtų pripažinti – jį to išmoko tėvai.
Prie vaiko neleistini net taikiausi ginčai dėl jo auklėjimo. Jei šiuo klausimu tėvų nuomonės išsiskiria, jų pasiaiškinimą reiktų atidėti tol, kol vaiko nebus šalia. Nevienareikšmiška situacija – kai prie vaiko aptarinėjami kiti šeimos nariai, draugai, kaimynai, kolegos. Pavojingiausia – jei šeima draugauja „prieš ką nors“ arba „prieš visus“. Vaikas visą laiką girdi, kad aplink visi blogi, o geri tik „mes“. Akivaizdu, kad vaikas susidurs su tam tikrais sunkumais bendraujant su draugais, mokytojais ir su visu aplinkiniu pasauliu.
Jokiu būdu prie vaiko neaptarinėkite jo mokytojų. Yra tam tikros ribos, kurių peržengti nevalia. Pagalvokite, kaip vaikas mokysis, žinodamas, kad mokytoja „kyšininkė“, „psichopatė“, „kvailė“, „nieko nežino“ ir kad jai jau seniai „senatvinis marazmas“. Jei vaikas negerbs savo mokytojo, efektyviam mokymuisi galas. Jokiu būdu negalima stoti į poziciją „tu mano geriausias, čia mokytoja bloga“.
