Ši patirtis išugdė jame originalų kompozitorių ir puikų pianistą. Nors dažnai gretintas su kito legendinio JAV pianisto Cecil Taylor, jo grojimas yra labiau „pianistiškas“, nei perkusinis. H. Riley atlikimą taip pat būtų galima lyginti ir su nedarniu Thelonious Monk lyriškumu.
Tačiau H. Riley atveju visi palyginimai yra labai santykiniai, turint omenyje stiprų jo muzikos individualumą. Klausantis jo muzikos galima pasinerti į neišsemiamą pianizmo istoriją ir joje atrasti daugybės praeities bei dabarties pianistų atgarsių, tačiau tik Howard Riley visa tai apjungia į harmoningą muzikinę sintezę, kartu su savo išgyvenimais bei vaizduote paversdamas tai unikalia patirtimi.
Minimalizmas, romantizmas, svingas ir absoliuti laisvė. Ir tuo jo muzika neapsiriboja. Net spontaniškiausiuose grojimo momentuose muzikantas išlaiko aiškų kompozicijų kryptingumą bei struktūrą. Nėra kito britų pianisto, kuris taip nepriklausytų nuo muzikinių „štampų“. Net po tiek daug improvizavimo metų jis sugeba pradžiuginti savo šviežiu požiūriu į muziką ir neaprėpiamas kompozicines galimybes.
Pažintis ir ilgametis bendravimas bei bendras grojimas su pirmosios kartos britų laisvojo džiazo meistrais padarė jam didelę įtaką formuojantis kaip kompozitoriui ir atlikėjui. Kartu su tokiais muzikantais kaip Derek Bailey, Evan Parker, Barry Guy, Tony Oxley ir Keith Tippett jie sudaro britų džiazo scenos Olimpą.
H. Riley daug dėsto pagrindiniuose Londono koledžuose ir labai retai koncertuoja užsienyje.
Rugsėjo 11 d. jis gros Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tai bus išskirtinis dviejų dalių solo koncertas.
