Ko tik nesiėmiau, ir su socialine mokyklos darbuotoja susitariau, kad kas dieną pas ją užsiregistruotų, ir su auklėtoja palaikiau glaudžius ryšius, niekas nepadėjo. Pusę metų vesdavau į mokyklą, laukdavau pamokų pradžios ir priduodavau tiesiai mokytojai, ir tai nepadėjo - po vienos pamokos dingdavo. Stovėdavau prie mokyklos ir laukdavau, kada baigsis viena pamoka, kad pamatyčiau, kur jie eina, kai pamatė mane prie mokyklos, išeidavo pro kitas duris iš kitos pusės.

Nežinojau, ką daryti, tuo labiau, kad ir į darbą reikia, juk ne vienas darbdavys nesitaikys, jeigu neini į darbą, pasakė, kad pas mus darbovietėje nurodytos darbo valandos ir prašau jų laikytis.

Kreipiaus į psichologę, poliklinikoje paprašiau siuntimo į Vilniaus vaikų raidos centrą. Išėjau iš ten visiškai sugniuždyta, siuntimo nedavė, patarimas buvo toks: „Jūsų vaikas visiškai sveikas, jei nelanko mokyklos, perveskit į Alytaus jaunimo ir suaugusiųjų mokyklą.“

Žinojau, kad į jaunimo mokyklą perveda visus nelankančius ir nusikalstančius vaikus, nenorėjau iš karto pasiduoti. Siuntimą gavau iš savo apylinkės gydytojos. Vilniuje raidos centre išbuvo dvi savaites, charakterizavo gerai, geras vaikas, bendraujantis, jokių sutrikimų nėra. Patarė pakeisti gyvenamą vietą, atskirti nuo draugų.

Patarimas, aišku, geras, bet neįgyvendinamas. Kadangi butą turiu Alytuje, darbą irgi Alytuje. Prarasti darbą ir išvažiuoti kur nors vienai be jokių pajamų tolygų beprotybei. Ieškojau išeities, kreipiausi į savivaldybę, į nepilnamečių tarnybą, pasiūlė pervesti sūnų į kitą miestą, vidurinę mokyklą internatą. Deja, į tą pačią mokyklą perkėlė ir jo draugus, kurie nelankė pagrindinės mokyklos.

Apie pusmetį lyg ir viskas gerai buvo, po to prasidėjo vėl tos pačios istorijos, lydėdavau į stotį, įsodindavau į autobusą, nuvažiuodavo iki to miestelio sustojimo, praslampinėdavo, į mokyklą neidavo, vieną dieną negrįžo ir nakvoti į internatą, krausčiausi iš proto, važiuodavau, ieškodavau po visą miestelį, rasdavau, nuvesdavau į mokyklą - kitą savaitę vėl tas pats.

Galų gale Jį ir kitą draugą pašalino iš tos mokyklos. Grįžo į Alytų, į kitas mokyklas kreipiausi, nei viena nepriėmė, motyvuoja tuo , kad ir jų mokykloje yra tokių, kad vieną prisiimtų. Neliko nieko kito, kaip perkelti į Jaunimo ir suaugusiųjų mokyklą.

Žinoma, prisidėjo dar daugiau gerų" draugų. Vasarą buvo visko, prasidėjo vagystės, žinoma, smulkios, tai telefoną atima iš vaikų, tai rankinuką atima. Prasidėjo bendravimas su teisėsauga, kadangi jų vadinamoje ,,chebroje" jis buvo vienas iš jauniausių, buvo mokinys, tai, aišku, ir visą bėdą dėjo ant nepilnamečių, kadangi jų nebaudžia.

Pagaliau jo draugeliai apšvarino ir mūsų butą, atėjo į svečius, susišlavė, ką rado vertingo ir išėjo. Po teismų, kai vieną iš chebros nuteisė ir išvežė, sūnus pasikeitė: ištisas dienas sėdėjo namuose, neatsiliepdavo į skambučius, neatidarydavo durų, kai aš būdavau darbe, ir man liepdavo sakyti, kad jo nėra.

Deja, ne taip lengva palikti jų „chebrą". Neduodavo ramybės - kiekvieną dieną susirinkdavo laiptinėje ir kas pusvalandis skambindavo į duris. Baisu būdavo išeiti pro duris, skambinau į policiją keturis kartus - be jokių rezultatų, atsakymas vienas: „Ką, jūs norit, kad mes nepilnamečius vaikytumės?“

Kaimynai pradėjo terorizuoti mane, atseit, tavo sūnaus draugai sėdi pastoviai laiptinėje, triukšmauja, bet kažkodėl nei vienas nedrįso tiems draugams nieko pasakyti. Pagaliau vieną dieną grįžusi radau nuluptus elektros ir kitus kabelius, aplupinėtus durų apvadus, kadangi durys šarvo, aišku jų išlupti nepajėgė.

Paskambinau policijai, šiaip ne taip įsiprašiau, kad atvažiuotų, surašė pareiškimą ir viskas. Kai pasiteiravau, pasakė, kad perdavė nepilnamečių inspekcijai. Po savaitės sūnus paskambino į darbą verkdamas. Atidarė duris vienam draugui, kadangi kiti buvo pasislėpę, kad per akutę nematytų, vos pradarė duris, sugužėjo visa chebra, sūnui surišo rankas, vienas išpjaustė plaukus peiliu lopais iki pat odos, sužalojo ausies galiuką, apieškojo visą butą, bet kadangi kažkas paskambino į lauko duris, visi pabėgo.

Nuvažiavau į nepilnamečių inspekciją, parašiau pareiškimą ir gavau atsakymą, kad vienas iš jų buvo įspėtas apie netinkamą elgesį ir viskas. Tai štai kokią galima gauti pagalbą iš policijos.

Nuo rugsėjo pirmos dienos vėl reikia lankyti mokyklą, Vieną dieną nuėjo, kitą dieną po vienos pamokos sugrįžo į namus. Draugeliai tyčiojasi, stumdosi, prasivardžiuoja. Neišmanau, ką toliau daryti. Ko gero, man tuoj pravers mūsų Alytaus psichologės duotas patarimas: „Jūsų sūnus sveikas, tai Jums reikia gydytis“, tai tiek pagalbos iš mūsų psichologės.

Aišku, netinka kreipiantis pas psichologą aptarinėti kolegų, bet Jūs man atleiskite. Patikinu, kad kol kas aš esu aiškaus proto, nors negaliu teigti, kad nuo pastovios įtampos ir man neprireiks psichologo pagalbos. Patarkite, jeigu dar įmanoma ką nors patarti, ką man toliau daryti, juk sūnus baigęs tik septynias klases.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI VAIKAS VEDA IŠ PROTO

Iš jūsų laiško galima spręsti, kad gyvenate nuolatinėje įtampoje, ir šiai įtampai palaikyti turite visą komandą pagalbininkų - atkakliai mokytis nenorintį sūnų, jo į smulkius nusikaltimus linkusią „chebrą“, bejėgę policiją, neveiksmingą nepilnamečių tarnybą, neefektingus psichologus bei pedagogus. Visa ši komanda, lyg susitarusi, atlieka tą patį veiksmą - suteikia jums viltį ir neužilgo ją atima, tarsi sakydama: „Mes padarėme, ką galėjome, ko gi jūs dar iš mūsų norite?“ Visa tai kartojasi ir greičiausiai skamba jums lyg gerai pažįstama melodija.

Man ji irgi pažįstama, ir tai verčia galvoti, kad jūs susidūrėte ne su paprasta, o su sudėtinga problema, kurioje veikia slapti problemą palaikantys veiksniai. Šeimose būna ir daugiau tokių problemų – atkakliai geriantys alkoholikai, nuolat sueinantys ir išsiskiriantys sutuoktiniai, pastoviai iš darbo išeinantys žmonės. Šios problemos niekaip negali išsispręsti paprastais būdais. Todėl ir jūsų situaciją galima priskirti prie sudėtingesnės ir prieiti prie jos galima tik iš neįprastos pusės.

Ką reiškia „palaikantys problemą veiksniai“? Tai - savotiški paslėpti „žaidimai“, kuriuos žaidžia vienas su kitu šeimos nariai. Tarkime, tarp jūsų ir sūnaus galima pastebėti tokį „žaidimą“ - jūs vežate vaiką į mokyklą, į policiją, į internatą, kontroliuojate jo lankymą, o jis visomis išgalėmis vengia, pabėga, slepiasi, priešinasi jums ir pedagoginei sistemai. Taip vaikai kiemuose žaidžia gaudynes, tiesa? Tik vaikai žaidžia linksmai, o jūs - tragiškai, su priekaištais ir beviltiškumu, o dar – su paslėptu pykčiu.

Kaip ir kiekviename žaidime, čia veikia nerašyti susitarimai – tu, vaike, apsimesk, kad eini mokytis, o aš apsimesiu, kad tuo tikiu. Po to aš imsiu tave kontroliuoti, o tu bėk ir slėpkis. Galiausiai tu laimėsi, o aš pralaimėsiu. Nes taip man ir reikia.

Žinoma, kad jūs nesitarėte dėl šio žaidimo žodžiais, tačiau žaisti mes sugebame ir nesusitarę, nes žaidimai yra labai paplitę tarp žmonių ir gyvūnų. Jie senesni už mūsų protą – pažiūrėkite kad ir į katę, žaidžiančią su pele ar tykojančią balandžio.

Kaip galima išeiti iš šio žaidimo? Galima iš pradžių jį savyje atpažinti. Tam jums būtų gerai lankytis pas psichoterapeutą. Jis padėtų jums pamatyti save. Tiktų ir sau pačiai užduoti klausimai: „O ką, jei man PATINKA sūnaus elgesio nukrypimai, tai ką jie man gali suteikti?“
Paviršinis atsakymas: „Ką jūs, nieko, išskyrus galvos skausmą ir nusivylimą“. Tačiau gali būti ir gilesnių atsakymų („kaskart įsitikinu, kad jis - kaip ir jo tėvas - neatsakingas slunkius“ arba „Kai jam blogai, jaučiuosi jam reikalinga“, arba „Jis daro tai, ko aš pati jo amžiuje nedrįsdavau daryti“).

Šie atsakymai reikalauja atvirumo. Taip jūs surandate, kokį vaidmenį atliekate šalia sūnaus. Tradicinis įsivaizdavimas apie jūsų šeimą būtų toks: jūs - Vieniša Rūpestinga Mama, jis- paklusnus Mokinys bei Sūnus. Tačiau šiuolaikinėse šeimose, ypač nepilnose, vaidmenų yra žymiai daugiau.

Laikai pasikeitė, pasikeitė ir vaikai, ir požiūris į mokslą. Svarbu buvo suvokti savo vaidmenį šeimoje, o be objektyvaus požiūrio savo „žaidimo“ nepamatysi.

Atkreipkite dėmesį, kad, kaip ir visuose žaidimuose, vaidmenys papildo vienas kitą. Jeigu jūsų vaidmuo - Gelbėtojos, Kontrolierės, Policininkės, tai sūnus užima Aukos, Autobuso Zuikio, Nusikaltėlio rolę. Kas pradeda pirmas - atsakyti negalima, nes vienas palaiko kitą. Klausimas kitas: ar jūs gerai žinote savo ir jo vaidmenis?

Kai jūs išmokstate būti atvira su savimi, šį atsakymą gaunate, ir tuomet jums lengviau pasielgti su sūnumi netikėtai, kartais net paradoksiškai. Tai reiškia, kad jūs įgyjate laisvę aktyviai pakeisti savo vaidmenį.
Pažiūrėkite į tai, kokius gyvenimo žaidimus jūs įpratote žaisti, o kokių - ne. O tuomet - jūsų kūryba.

Pavyzdžiui, jūs galite pasakyti jam vakare: „Žinai, tu darai tai, ko aš tavo amžiuje nedrįsdavau, ir mane labai „užveda“ tavo nuotykiai. Kažin, ką tu padarysi kitą kartą?“

O galima tiesiog pasakyti: „Tu - kaip ir tavo tėtis“. Juk visai tikėtina, kad pasąmoningai jūsų sūnus ilgisi tėvo, žino, kad šalia jūsų ši vieta vakuoja, todėl susiranda kažką panašaus į jį – mokytoją, policininką, internato direktorių, bet ir pabėga, ir taip galbūt atlieka jūsų šeimos gyvenime jo pakaitalo vaidmenį. Nes ir jo tėvas kažkada pabėgo iš šeimos - gyvenimo mokyklos....

O galbūt jūs norite pabandyti Kietos Motinos vaidmenį? Sportinės kelnės, raištis ant kaktos, mėnuo karatė užsiėmimų ir štai įsivaizduokite, kaip į jus žiūrės jo „chebra“?

O kaip jums skamba su sūnumi nesusiję vaidmenys – nepažįstamo vyruko Nuostabioji Dama, Geriausia vietinio šokių klubo Šokėja?
Žinoma, visa tai reikalauja iš jūsų ne tik lankstumo, bet ir pinigų, ir laiko, ir tikėjimo. Tačiau svarbiausia – nesiteisinti aplinkybėmis, o pažiūrėti į save iš šono, o kieno gi tai gali būti akys, kurios nuolat mato mus iš šono?

Senajame Testamente yra labai paguodžianti Jobo istorija apie žmogų, iš kurio JĮ NUOLAT STEBINTIS Dievas atima viską, kad patikrintų jo tikėjimą. Galbūt jūs žinote ir kitą istoriją: apie žmones, nešančius ant pečių kryžius. Vienų kryžiai trumpi ir lengvučiai, kitų - dideli, ilgi ir sunkūs. Ir štai gyvenimo kelias baigiasi. Priekyje – praraja, o už jos - Dangus. Tai štai - tie, kurių kryžiai trumpi, niekaip negali per prarają į kitą pusę pereiti. O kurių ilgi - padeda kryžius ant kraštų ir pereina...

Sėkmės.
Olegas Lapinas

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)