Kad ir ką apie varlių „gerąsias“ savybes kalbėtų liaudies gydytojai, kokius patarimus sėkmei ir laimei prisijaukinti besiūlytų feng šui žinovai, ne paslaptis, jog varlės – ne itin simpatiškos būtybės, ir iliuzijų, jog pabučiuotos virs dailiomis karalaitėmis ar princais, niekas nepuoselėja. Daugeliui žmonių, varlės ne tik nesimpatiškos, bet ir baisios, šlapios, šaltos, bjauriai kvarkiančios, ir jų dailioji lytis paniškai bijo. Tad ar nekeista, kad į suvažiavimą atvyko vienos moterys!?
Iš skirtingų Lietuvos vietų žadėjusių atvykti dešimties kolekcininkių į Lukšius atvyko aštuonios (dvi dėl svarbių priežasčių dalyvauti negalėjo). Ne, jos gyvų varlių nekolekcionuoja, kai kurios jų ir nebijo, žavisi šių vandens gyventojų grožiu ir savybėmis. Bet yra ir tokių, kurioms varlės vis dar yra baugios...
„Kas kita – dailios, žaismingos, spalvingos, linksmos suvenyrinės varlytės ar įvairūs buities, namų apyvokos daiktai, įgiję šios šokliukės formą ar papuošti jos atvaizdu. Jie tokie žavūs, jog neįsigyti jų tiesiog neįmanoma“, – sako moterys.
Mintis surengti varlių kolekcininkių suvažiavimą Redai Pečiulienei kilo šių metų kovo mėnesį, kai ją miestelio valdžia priprašė surengti varlių parodą. Iki tol apie šios moters pomėgį mažai kas žinojo. Parodoje Reda susipažino dar su dviem varlių gerbėjomis.
„Iš karto pajutau, kad Reda man kaip sesė – artima siela. Pradėjusios bendrauti nusprendėme, jog verta pasiieškoti draugių ir kituose Lietuvos miestuose“, – pasakoja kita suvažiavimo dalyvė Vanda Liubinienė iš Gelgaudiškio. Skelbimą apie varlių kolekcininkių suvažiavimą moterys išplatino spaudoje, kai kurių kontaktus sužinojo per draugus, rado internete.
Organizatorė džiaugiasi, jog pirmas kartas „neprisvilo“: kvietimu atvykti apsidžiaugė visos, tad šeštadienio vidudienį visa išpuoselėta Redos sodyba suklego linksmais balsais. Kitaip ir būti negalėjo – suvažiavo bendramintės, kurios kiekviename sodybos kamputyje aptikusios varlytes pasakojo, kokių pačios turi ir kokių norėtų dar įsigyti, kur rado labai įdomių, iš kur pargabeno draugai...
Žaliosios keturkojės viešniomis džiaugėsi ir joms šypsojosi iš alpinariumų gėlių, įsitaisiusios ant gražiai nuaugusios medžio šakos, plūduriavo kartu su gyvomis varlytėmis miniatiūriniame tvenkinyje, tabalavo kojomis ant tvoros, šypsojosi iš pirmojo suvažiavimo vėliavos. „Varliškais“ portretėliais pasipuošė ir pačios moterys: vienos vilkėjo palaidinukes su varlių atvaizdais, kitos stebino papuošalais, telefonų dėkliuku ar basutėmis su varlyčių segėmis.
Susėdusios jaukioje sodo pavėsinėje suvažiavimo dalyvės gėrė šiai progai skirtą šampaną ir ragavo varlės formos tortą, džiaugėsi suvažiavimo iniciatorės įteiktais medaliais su kvaksės atvaizdais. Smalsu buvo, kas paskatino rinkti varles ir koks yra vertingiausias kiekvienos jų kolekcijos egzempliorius?
Reda Pečiulienė iš Lukšių
„Vaikystę praleidau vienkiemyje. Mano žaislai buvo ne kas kita, kaip varlės. Maža visko prisigalvodavau, pridariau daug žalos varlių giminei, gal todėl dabar pradėjau jas kolekcionuoti – bent taip atlyginsiu skriaudą“, – sako Reda.
Atradusi naująjį savo pomėgį moteris per dvejus metus surinko 813 varlyčių. Vienas nedidelis jos kambarys – jauki varlyčių buveinė, nors jų yra kiekviename Pečiulių namų kampelyje: „švaros atributai“ vonios kambaryje, svarstyklės, segtukai, pagalvės, patalynė, rankšluosčiai, druskinė, pipirinė, taupyklės, gėlių vazonai, miniatiūrinis akvariumas taurėje, puodeliai... Vien magnetukų ant dujinės plytelės ir šaldytuvo yra per devyniasdešimt!
Artimieji, draugai, pažįstami vis stengiasi praturtinti moters kolekciją – niekam nereikia sukti galvos, kuo Redą pradžiuginti: įdomi varlė – geriausia dovana ne tik Kalėdų proga! Atsitinka ir taip, kad varlytes prie namo durų palieka žinantys jos pomėgį žmonės. Kartą šeimininkė rado įspūdingą „kvaksę“, kuri, kaip nutarė į suvažiavimą atvykusios moterys, naudojama Rytų šalyse per apeigas. Redai pavyko išsiaiškinti, jog ji laikraščio „Valsčius“ redaktoriaus dovana.
Reda Pečiulienė puikiai žino visas savo varlytes, gal kaip tik todėl moters kolekcijoje jos visos skirtingos, nė vienos nėra tokios pačios. Iš jų ji negali išskirti mėgstamiausios, mylimiausios – visos jos kolekcininkei brangios, primenančios draugus ir artimuosius ar konkrečią gyvenimo situaciją.
Aistringa varlių kolekcionuotoja žino ir kitoms suvažiavimo dalyvėms patarė apsilankyti Kauno urmo bazės 11–14 ir 17 sandėliuose. Pasak jos, ten galima rasti itin daug įvairių varlyčių ar daiktų su jų atvaizdais.
Redos Pečiulienės svajonė – įrengti varlių namelį, kurį jau pažadėjo jai pastatyti vyras. Moters intuicija pakuždėjo, jog tai turi būti šešiakampis statinys su didele iš medžio išpjauta ar išdrožta varle.
Inga Maknevičienė iš Kauno
Moteris juokaudama prisipažino, jog rinkti varles paskatino ponia Audronė Brundzienė, Ispanijoje turinti varlių namelį. „Pagalvojau: varlės Rytų kultūroje – klestėjimo, pinigų simbolis, gal todėl taip gerai sekasi poniai A.Brundzienei?.. Ir nusprendžiau kolekcionuoti varles! Iš tiesų, Ingai Maknevičienei šie gyviai patinka dar ir todėl, kad yra tikrų tikriausi švaros indikatoriai.
Moteris šiuo pomėgiu užsikrėtė prieš penkerius metus, šiandien jos kolekcijoje – apie 700 varlių. Inga – karšta kvaksių aistruolė: jos koją puošia varlės tatuiruotė, piniginėje guli VISA kortelė su varlės portretu, prieš dvejus metus savo gimtadienį pavertė „varliadieniu“ ir svečių aprangos kode įrašė, jog būtinas žalias akcentas, o su vyru atvykusi į baikerių šou pritrenkė ir visko mačiusius baikerius: sutuoktiniai motociklą apkaišė meldais, prikabino „lastus“, o Inga pasipuošė stilizuota varlės kepure. Bet tai dar ne viskas – kolekcininkė sudarė katalogą, kuriame sudėjo kruopščiai kauptą įvairią informaciją apie varles, o kiek vėliau įkūrė internete savo puslapį www.varles.eu. Pasak Ingos Maknevičienės, puslapis labai paklausus, jame lankosi ir varlytėmis domisi ne tik varlių kolekcininkai: kartą aptiko prašymą... parašyti diplominį darbą!
Moteris sako, jog tiek laiko renkant varles kai kurie eksponatai jau pradėjo kartotis, todėl pasiūlė visoms suvažiavimo dalyvėms iš jos atvežto dovanų krepšelio pasiimti po patikusią varlytę, o pati ištraukė ir ant stalo padėjo unikaliausią savo kolekcijos eksponatą – litriniame stiklainyje formaline užkonservuotą tikrą varlę.
Edita Kasparaitienė iš Jurbarko
„Nuo mažens bijojau varlių. Pamenu, vaikystėje, ten, kur augau, buvo tvenkinys, prie kurio pūpsojo didelė varlė. Aš taip jos bijojau, kad net nedrįsau prie tvenkinio artintis. Kartą, visai atsitiktinai, pamačiau tą varlę gulinčią aukštyn kojomis ir tik tada supratau, jog ji netikra – pripučiama ir laiko ją prie tvenkinio tik tam, kad aš maža prie jo neičiau, netyčia neįkrisčiau į vandenį“, – atvirauja Edita Kasparaitienė.
Rinkti varlytes moteris pradėjo visai neseniai per Kalėdas gavusi žaismingą suvenyrą. „Iš tiesų, kam pirkti paprastą daiktą, jei galima paieškoti įdomesnio, originalesnio, pavyzdžiui: su varlytės atvaizdu“, – sako kolekcininkė iš Jurbarko, rodydama savo vizitinę kortelę, iš kurios žvelgia simpatiška varlytė.
Tiesa, kol kas jos sąrašą sudaro tik 25 kvaksės, bet užtat ji visoms moterims gali pasigirti turinti didžiausią eksponatą – sofą su varle. Tvarkydama savo namus Edita suprato, kad neturi sofos atvykusiam svečiui pernakvoti. Ilgai ieškojusi ji rado ir nedvejodama įsigijo apie penkis šimtus kainavusią žalią sofą, kurios atlošas – didelė gulinti varlė.
Donata Vasaitienė iš Lukšių
Prieš porą metų varles pradėjusi rinkti moteris pasakojo, jog varlių ji nebijo ir niekad nebijojusi: maža su varlėmis žaidė kaip su lėlėmis. O rinkti kolekciją paskatino brolis, iš Palangos lauktuvių atvežęs skalbinių segtuką su varlyte.
Jos kolekcijoje – 95 skirtingos varlytės, tačiau mieliausios jai – minkšti pliušiniai žaisliukai, kurių pilveliuose ar užpakaliukuose pripilta „ryžių“.
Regina Klimaitienė iš Lekėčių
„Kartą pavakare mane vyras šaukia: „Regina, pas tave draugė atėjo!“ Stebėdamasi, kas čia galėjo mane aplankyti, ateinu ir matau: prieangy ant trečio laipto varlė tupi! Štai taip – vyras varles draugėmis vadina ir nesistebi mano pomėgiu jas kolekcionuoti, kur benuvyksta, visada lauktuvių parveža“, – sako Regina Klimaitienė. Ji surinkusi 132 vienetus, o suvažiavime dovanų gautas varlės formos šampūno buteliukas bus jau 133 eksponatas. Su savimi ji atsivežė ir patį mylimiausią varliuką – ant spyruoklės aukštyn žemyn šokinėjančią kvaksę.
Regina Klimaitienė – žinoma rašytoja, neseniai išleidusi trečiąją knygą. Tarp eilių, haiku, humoreskų, novelių, dainų ir apsakymų yra eilučių, skirtų ir žaliosioms vandenų gyventojoms. Sukurti trumpo haiku jai nesutrukdė net gyvastingai klegančios kolegės:
Lelijos, varlės...
Aštuonios karalienės
Kvaksi skirtingai.
Supraskite: „aštuonios karalienės“ – tai jos – varlių kolekcininkės, atvykusios iš skirtingų miestų, bet radusios bendrą kalbą ir naujų draugių.
Asta Cikanienė iš Lukšių
Lukšių miestelio seniūno Vido Cikanos žmona buvo „priversta“ pradėti kolekcionuoti varlytes. „Pakeitusi darbo profilį – iš žemėtvarkos perėjusi dirbti į ekologijos skyrių, „buvau priversta“ susirūpinti rajono švara“, – juokiasi moteris. Žinia, varlė yra savotiškas švaros simbolis, todėl bendradarbiai šia proga jai padovanojo varlytę. Štai tokia buvo Astos pomėgio pradžia, kurį „išvystyti“ padeda visi, kas tik ją pažįsta.
Savo kolekciją, kurioje yra apie šimtas varlyčių, moteris laiko darbe, todėl dideliais eksponatais, juolab sofa, pasigirti negali. „Brangiausia man – sūnaus skulptoriaus iš akmens nukalta varlė, tiesa, darbe laikyti ji tikrai netiks, mat yra didoka – teks ją „apgyvendinti“ namuose“, – sako kolekcininkė.
Alma Sadauskienė iš Kauno
Prieš dešimt metų Alma Velykų proga gavo nedidelę varlytę, tupinčią ant kriauklės. Šis suvenyras moteriai labai patiko, sužavėjo, tad natūralu, kad vaikščiodama po parduotuves vis dažniau atkreipdavo dėmesį į kažką panašaus. Taip net nepastebėjo, kaip susižavėjimas virto pomėgiu – kolekcija, kurioje yra 300 skirtingų varliukų.
Vanda Liubinienė iš Gelgaudiškio
Iš viso šimto varlyčių kolekcijos moters širdžiai brangiausia miniatiūrinė žalio stiklo varlytė ant kotelio, kurią kažkada padovanojo a. a. jos krikšto dukra. „Būdama jauna – tik dvidešimt penkerių metų, ji susirgo onkologine liga. Ji žinojo, jog labai mėgstu žalią spalvą, tad, atėjusi jos aplankyti, kartą nuo merginos dovanų gavau šią varlytę. Kitą varlytę padovanojo jos draugas, sergantis ta pačia liga. Jų abiejų jau seniai nėra tarp mūsų, tad varlytes pradėjau rinkti siekdama išsaugoti brangių man žmonių atminimą“, – pasakoja Vanda Liubinienė.
Iš tiesų, varlių ji bijojo nuo mažens, jų labai nemėgo ir tik dabar moteris bando įveikti šią baimę, daugindama savo kolekciją.
Jos eksponatus Vanda „apgyvendino“ darbovietėje. „Dirbu medicinos įstaigoje, tad dažnai žmonės atsidėkodami pavaišina šokolado plytele, dovanoja gėlių. Dabar, kai nuo lentynų „žvelgia“ mano pomėgis, vietoj šokolado gaunu varlytę“, – džiaugiasi Vanda.
Moterys viena kitą vadino varlytėmis: pirmą kartą susitikusios jos tiek klegėjo, tiek „kvaksėjo“, jog atrodė, kad yra senos geros draugės, bičiulės. Viena kitą apdovanojusios skirtingais varlės atvaizdais ir taip padauginusios savo kolekcijas, nusprendė, kad suvažiavimas turėtų būti tradicinis ir kiekvienais metais jį reikėtų rengti vis pas kitą varlių kolekcininkę – „varlių karalienę“. Tiesa, Lukšių seniūno žmona pasiūlė neaplenkti ir vaizdingo Zyplių dvaro, jame surengti bendrą Lietuvos varlių parodą.
