Visi šie požymiai rodo, kad greičiausiai jūsų vaikas patiria streso būseną. O tokia būsena silpnina organizmą ir didina susirgimų išsivystymo riziką. Medikai stresu vadina palaipsniui, keliais etapais išsivystantį organizmo pokyčių „rinkinį“, kurio paskirtis – palengvinti adaptaciją prie naujos situacijos.
Pirmoji stadija
Jėgų antplūdis, suaktyvėjęs protinis ir fizinis aktyvumas. Šiame etape stresas yra naudingas, jis padeda mobilizuoti jėgas problemai išspręsti. Prisiminkite, kaip susijaudinęs vaikas pasakojo apie pirmąsias dienas mokykloje, kaip pats prabusdavo anksčiau, norėdamas kuo anksčiau bėgti į mokyklą. Bet pamažu krūvis daro savo ir vaikui tampa sunkiau.
Antroji stadija
„Aktyvios“ neigiamos emocijos. Šioje stadijoje galimas irzlumas, pyktis ir netgi agresija. Šios emocijos leidžia vaikui išsilieti. Be jokios abejonės, prisimenate atvejus, kai mažylis griežtai atsisakydavo ruošti pamokas arba eiti į mokyklą, atsikalbinėdavo. Bet jūs, žinoma, užkirsdavote kelią visiems vaiko bandymams „nuleisti garą“.
Trečioji stadija
„Pasyvios“ neigiamos emocijos. Šioje stadijoje vaikas liaujasi priešintis, ožiuotis ir klusniai džiugina jus savo pasiekimais ar liūdina dvejetukais. Lėtinis stresas yra kenksmingas, mokslininkai pavadino jį „distresu“ (nuo anglų k. žodžio „distress“ – bėda, nelaimė, sutrikimas).
Ketvirtoji stadija
Prasideda nesiliaujančios ligos. Statistika rodo, kad pusei vidurinės mokyklos mokinių jau galima rašyti šią diagnozę, o vyresnėse klasėse nesiliaujančios ligos kamuoja net 95 proc. mokinių. Užburtas ratas užsidaro: ligos tik dar labiau silpnina organizmą.
Jei jums atrodo, kad vaiko gyvenimas yra nesibaigianti šventė, jei abejojate, kad jūsų vaikas patiria milžiniškus krūvius, įvarančius distreso būseną, tiesiog pabandykite įsivaizduoti save vaiko vietoje.
Pradėsime nuo to, kad moksleivio „darbo“ diena iš esmės trunka tiek, kiek ir suaugusiųjų: pamokos mokykloje ir namų darbų ruošimas namie. O dabar įsivaizduokite, kad kasdien, kiekvieną valandą (per kiekvieną pamoką) laukiate, kad jus pakvies viršininkas ir jums teks teikti ataskaitą – ir dar taip, kad gėda nebūtų.
Kartkartėmis tokia būsena apsunkinama rimtų jūsų profesinių gebėjimų patikrinimais (egzaminai, viešos pamokos, miesto kontroliniai darbai ir panašiai). Beje, mokiniai tvirtina, kad stresas, kurį jie patiria per egzaminą, palyginamas su stresu, kurį patiria oro linijų dispečeriai, atsakingi už tūkstančius gyvybių.
Po tokios darbo dienos jūs dar turite bėgti į anglų kalbos kursus ar siuvinėjimo kryželiu būrelį (sporto užsiėmimus, būrelius ir ar kokios kitos papildomos veiklos grupes). O dar nepamirškite prie smulkmenų besikabinėjančius mokytojų, sudėtingų, neretai konfliktinių santykių su klasės draugais, namiškių, kurie, atrodytų, turėtų tik palaikyti, priekaištų, ir panašius dalykus.
Tuomet visa diena tampa viena nesibaigiančia kankyne. Ir kiek sugebėtumėte atlaikyti tokias sąlygas? Suaugusieji su situacijos sunkumu gali susitaikyti bent jau genami motyvacijos: nemėgiamas darbas gali būti gerai apmokamas, o nekenčiami anglų kalbos kursai suteikia galimybę tikėtis kilimo karjeros laiptais. O kaip gi paaiškinti vaikui – dėl ko jis 6 valandą ryto, prieš pamokas, turi vaikščioti į dailiojo čiuožimo treniruotes arba ilgas valandas groti akordeonu?
Bet vaikai kenčia: vieni nenori liūdinti tėvų, kiti iš baimės gauti pylos, treti nuoširdžiai mano, kad suaugusiems prieštarauti negalima. Bet prisitaikymas prie pasiūlyto režimo toli gražu nereiškia, kad nepatiriama diskomforto. Organizmas visomis išgalėmis stengiasi palaikyti „status quo“. Bet jo resursai nėra begaliniai. Ir visų resursai yra skirtingi. Vienus gamta apdovanojo stipria nervine sistema ir geru gebėjimu regeneruotis. Kitiems pasisekė mažiau.
