DELFI pristato: "Matrica: perkrauta"

Rašyti apie „Matricos“ tęsinį yra kiek nedėkingas užsiėmimas, kadangi, viena vertus, pirmoji istorijos dalis kilstelėjo vertinimo standartus taip aukštai, kad tęsinys privalėjo būti tobulas, kita vertus, jau beveik kultinio filmo statusą pasiekusi pirmoji „Matrica“ (o dar labiau jos kulto sekėjai – milijonai „Matricos“ istorijos fanų), nepakęs nieko, išskyrus šlovinančią recenziją. Vis dėlto, nuo beveik atsiprašymo pradėtas tekstas išduoda, kad šių eilučių autorei „Matrica: perkrauta“ paliko blankesnį įspūdį nei privalėjo padaryti filmas, tęsiantis šlovingosios „Matricos“ istoriją.

Prieš keturis metus pasirodžiusi „Matrica“ buvo tobulas filmas. Šiais laikais, kai priešintis masinės kultūros epidemijai neįmanoma, o didžioji dalis jos produkcijos yra be galo pilka ir nuobodi, „Matrica“ sugebėjo suderinti masinį populiarumą, protingą scenarijų ir, tiesiogine žodžio prasme, stulbinančio meninio lygio specialiuosius efektus. Dar svarbiau yra tai, kad „Matrica“ nebuvo tiesiog šių visų gerų dalykų šiupinys, o sugebėjo sulydyti viską į labai stiprų „kokteilį“, kurio pagrindas - pusiau budistiškai, pusiau hakeriškai nušvintantis Neo. Savotiškas XXI amžiaus pradžios Jėzus Kristus. Pagaliau dar vienas stebuklas buvo tai, kad toks šedevras gimė toje pilkoje korporacijoje, vadinamoje Holivudu.

Tad ar galėjo „Matrica: perkrauta“ tapti pirmojo filmo vertu tęsiniu? Be jokios abejonės, kad taip. Bet, deja, netapo. O toliau ir panagrinėsime, kodėl.

Pirma, ir tai svarbiausias, nors ir sunkiausiai nusakomas, filmo trūkumas, „Matrica: perkrauta“ verčia žiopsoti į ekraną, kai pirmoji „Matrica“ buvo nušvitimas ne tik Neo, bet ir dažnam kino salėje sėdinčiam žiūrovui. Kas buvo svarbiausia pirmoje „Matricoje“? Tikrai ne specialieji efektai, bet klausimas – ar Neo yra tas vienintelis?

Antrojoje „Matricoje“ bandoma šiaip taip tęsti šią temą ir filmo pabaigoje šis klausimas net tampa svarbiausiu, bet tai jau ne tas. Didžiąją laiko dalį Neo – tai Supermenas, lakstantis kosminiu greičiu.

Pirmosios "Matricos" pabaigoje Neo – tai ne geriau už mašinas (tiksliau, programas) kovojantis herojus, bet beveik mesijas, kuriam nereikia kovoti. Prisimenate, kaip pabaigoje Neo ramiu budisto veidu „tvarko“ Smitą? Jis ne tiesiog geriau kovoja, jam jau nereikia kovoti, nes jis Suprato. Bet dėl kažkokių priežasčių antroje „Matricos“ dalyje Neo vėl su mumis visais paskendęs žemiškosiose aistrose ir pliekiasi kumščiais, kojomis ir geležiniais pagaliais su agentais Smitais.

Antra, „Matrica: perkrauta“ yra siužetinių linijų, kurios neturi tiesioginio ryšio su tuo, ką reikėtų laikyti pagrindine filmo siužetine ir temine linija. Pirmoje dalyje viskas buvo suderinta, viskas tik tarnavo pagrindinės temos vystymui, viskas sukosi apie Neo. Antroje dalyje matome ir kažkokias „razborkes“ tarp žmonių, vadovaujančių karui su mašinomis, juokingą liniją apie Morfijaus meilę, nuviliotą kito herojaus ir, pagaliau, Neo ir Trinity meilės istoriją, kurią vis dėlto reikėjo geriau apgalvoti, nes matome kažkokią buitinį meilės romaną apie kareivį ir jo moterį.

Trečia, filme tikrai yra įdomių siužetinių linijų, kurios dėl kažkokių priežasčių paliktos antrame ar net trečiame plane. Viena stipriausių filmo scenų yra Neo kova su besidauginančiais agentais Smitais. Scena įdomi visais atžvilgiais - sukrečianti vizualiai ir įdomi savo idėja. Atkreipkite dėmesį į agento Smito aiškinimą, kas su juo atsitiko po kovos su Neo pirmoje dalyje. Smitas tampa laisva, nuo centro atsijusia programa, programa be tikslo. Iš to tikrai galima kažką „išspausti“, bet genealieji broliai Wachowskiai to nedaro. Vizualiai scena balansuoja ant skaitmeninio siurrealizmo su šizofreniniu prieskoniu ribos. Nejučia stengies karts nuo karto žvilgtelti į šalia sėdinti kaimyną, kad įsitikintum, kad tu vis dar čia, o ne ten.

Tad tokie filmo trūkumai, kurie, mano nuomone, filmą paverčia tiesiog tęsiniu, kuris nė iš tolo neprilygsta pirmajai daliai. Tiesa, gal viskas ir ne taip blogai, nes pasistengus trečioji dalis „Matrica: revoliucijos“, pasirodysianti kino ekranuose šių metų gruodį, gali tapti pirmosios dalies vertu filmu. Bet, kita vertus, antroji dalis parodo kryptį, kuria eina filmo kūrėjai ir nepanašu, kad jie ją norėtų keisti.

Visi išvardyti priekaištai rodo ne vien „Matrica: perkrauta“ trūkumus, bet ir tai, kad iš šios trilogijos, bent jau šių eilučių autorė, tikisi tik šedevro. Visa kita yra kompromisas, kurio neleidžia daryti pirmosios „Matricos“ lygis. Visa kita yra tik dar vienas įrodymas, kad Holivudas ir toliau sėkmingai suryja bet kokią kūrybingesnę mintį, kuri, kartais netyčia, išdygsta kokiame techninio personalo kambarėlyje, hakeriui miegant ant klaviatūros.