Vos tik sužinojusi, kad Tarptautinis B. Galdikas gamtos apsaugos ir labdaros fondas sudarys galimybes vykti stažuotis ir dirbti su pasaulinio lygio mokslininke Birute Galdikas Borneo saloje, Indonezijoje, supratau, kad tai yra būtent tai, ko reikia.
Rugpjūčio 3 diena istorijoje minima kaip Kolumbo išvykos, kurios metu jis ”atrado” Ameriką, pradžia. Be abejo, Kolumbo kelionės tikslas, reikšmė ir apimtis įspūdingi ir datos sutapimas tėra tik linksmas atsitiktinumas, vis tiek džiaugiuosi pradėjusi netrumpą kelionę į Borneo džiungles Indonezijoje būtent šiandien. Skrydis Stokholmas-Amsterdamas netruko ilgai, bet tai tik pirmas etapas.
Po 20 kelionės ir nemigos valandų lėktuve, nusileidau į Džakartą, kad praleisčiau dar 12 valandų belaukiant kito skrydžio. Vos praėjus pro pasų ir vizų kontrolę, patekau į gatvę, trenkiančią karščiu, prakaito ir cigarečių tvaiku. Pakeliui sulaukiau trijų pasiūlymų dėl taksi, vieno dėl pigios nakvynės viešbutyje ir dar kelių skrydžiams. Dėkui, kaip nors pati. Keista, bet dar besileidžiant lėktuvui, apie 18 valandą vietos laiku, jau buvo tamsu. Paprastai pusė paros šviesu, pusė tamsu. Jų santykis metų bėgyje keičiasi nežymiai.
Borneo iš Džakartos pasiekiamas dviem skrydžiais, kurie, ir tai nieko nebestebina, dažniausiai vėluoja. Mano reisas buvo ne išimtis, tad į Samerengą, tarpinę stotelę, atvykau gerokai pavėlavusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, bilieto į Pangkalan Bun (paskutinę stotelę) negavau. Geriausiu atveju galėjau tikėtis, kad kas nors atsisakys vietos lėktuve, blogiausiu – dar viena naktis oro uoste. Tačiau man pasisekė, vieta atsirado ir viltis, kad pasieksiu Borneo tą pačią dieną, vėl suruseno.
Neskaitant kelių nesklandumų, beveik priverstinio oro uosto darbuotojų fotografavimo (ko tik nepadarysi taupymo sumetimais – viršsvoris), keletą valandų vėluojančio lėktuvo, pagaliau tvirtai stoviu ant Borneo žemės, žemės, priklausančios orangutangams.
Išvyka į džiungles
Po keleto trumpų susidūrimų su vietiniais bei B. Galdikas paieškos (visi iki vieno kalbėjo, kad negaliu "tiesiog taip" su ja susitikti), supratau tik vieną – profesorė, vietinių vadinama Ibu, (pagarbiai ’mama’) čia yra labai gerbiama. Tačiau laimė man nusišypsojo ir jau tą patį vakarą ilgai lauktasis susitikimas įvyko.
Jau kitą dieną išėjome į džiungles. Komandoje prof. Birutė Galdikas, Dalia Ibelhauptaitė su vyru, aš ir trys asistentai. Pirmą vakarą, po 7 km žygio, apsistojome turistų nelankomame Camp Mark, sargybos poste, kuriame gyvena Nacionaliniame parke patruliuojantys darbuotojai (vadinamieji reindžeriai). Jų darbas – užtikrinti, kad parke nebūtų vykdoma jokia įstatymais draudžiama veikla, tokia kaip nelegalus miško kirtimas parko teritorijoje.
Žygis buvo įsimintinas. Neįprasti akiai augalai, garsai, kvapai. Tropiniai miškai pasižymi didele drėgme ir šiluma ir iš tikrųjų, jautiesi kaip šiltnamyje. Dienos metu džiunglėse palyginti ramu. Paprastai jos gyventojai aktyvūs naktį. Tuomet ir galima išgirsti pačių įvairiausių, pačių netikėčiausių, o kartais netgi ir bauginančių garsų.
Dažniausiai ėjome tylėdami, nes tik taip galima įsiklausyti ir išgirsti, jeigu vyksta kas nors neįprasto arba netoliese yra laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, orangutangų. Svarbu pastebėti ne tik tai, kas dedasi medžių viršūnėse, bet ir žiūrėti sau po kojomis tikrąja to žodžio prasme. Tropiniuose miškuose apstu gyvačių, tad reikia būti atsargiam, ypatingai prietemoje ir tamsoje. Tam labai tinka paprasčiausias žibintuvėlis – šviesa gyvates atbaido.
Miškų nykimas
Kartais prof. Birutė stabtelėdavo parodyti kokį nors įdomesnį augalą, nukirstą medį ar menkai augalais apaugusias vietas, kurias anksčiau nuniokojo gaisras. 2006 metais Nacionaliniame parke gaisrai suniokojo apie 15 procentų visos parko teritorijos. Visi parke dirbantys patruliai kartu gesino gaisrą. Tolimesnis gaisro plitimas buvo sustabdytas, tačiau miškui padaryta žala milžiniška.
Borneo miškų nykimas yra pagrindinis pavojus orangutangams, o jų mažėja ne tik dėl gaisrų. Masiškai kertami medžiai ir eksportuojama mediena, palmių aliejaus plantacijos ir vietiniai Borneo gyventojai, kurie išdegina nedidelius miško plotus ryžiams užsėti. Nors pastarųjų daroma žala labai nežymi, tačiau išdegintiems plotams sužaliuoti reikia daugybės metų, be to, kartą išdegintas miškas vėliau užsidega žymiai lengviau.
Palmių aliejaus plantacijos
Didžiausias pavojus tropiniams miškams – palmių aliejus. Nepaisant to, kad palmių aliejaus kainos krenta, tai vis dar pagrindinis daugelio vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis. Šių įmonių savininkai dažniausiai stengiasi įtikinti vietines institucijas, vietinius gyventojus parduoti savo žemę, kuri vėliau paverčiama miškus naikinančiomis plantacijomis. Miškas iškertamas, mediena parduodama, o visa likusi augmenija paprasčiausiai išdeginama sausuoju sezonu taip sudarant idealias sąlygas palmėms sodinti.
Pagrindinis prof. Birutės ir Tarptautinio Orangutangų Fondo (OFI) tikslas šiuo metu - nupirkti kiek įmanoma daugiau miško, kad būtų užtikrintas tropinių miškų išsaugojimas. Netgi nedideli miško plotai formuoja koridorius, kuriais saugiai keliauja orangutangai bei kiti laukiniai tropinių miškų gyventojai. Be to, nupirktas miškas išsaugomas visam laikui.
Meilė miškams
Per dvi dienas nuėjome apie 24 kilometrus, bet didelio nuovargio niekas nejautė. Viso žygio metu prof. Birutė buvo sunkiai pavejama. Miškas jai tikra atgaiva ir poilsis, tad nenuostabu, kad jau daugiau nei 38 metus ji daro viską, kad juos išsaugotų. Aš taip pat nuo mažens mėgau mišką, jame galėdavau praleisti valandų valandas ir ten visada turėdavau ką veikti. Meilė miškams ir gamtai, turbūt, kiekvieno tikro lietuvio kraujyje.
Džiugu, kad vis daugiau žmonių nelieka abejingi gamtosaugos problemoms ir nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali imtis šios iniciatyvos. Be to, kaip sako sena gera patarlė – maži dalykai didelių pradžia.
