Atidus ir jautrus metraštininkas
„Trisdešimt penkerius metus išdirbau tame pačiame dienraštyje – pradėjau „Kauno tiesoje“, baigiau „Kauno dienoje“. Per tą laiką teko fotografuoti įvairiausius įvykius ir žmones. Peržiūrinėdamas savo fotoarchyvą kompiuteryje, skirsnyje „Portretai“ pamačiau, kad toje veidų galerijoje daugiausia yra kultūros žmonių, menininkų. Taip gimė virtualios parodos idėja. Į ją sudėjau pastarųjų penkerių metų portretus.
Šiomis dienomis parengiau dar vieną parodą – apie Baltijos kelią, kurią galima pamatyti tame pačiame tinklalapyje. Toks parodos variantas – mieste naujovė. Manau, kad jis prigis, nes modernios informacinės technologijos ir fotografui, ir jo darbų žiūrovui suteikia daug laisvės, naujų galimybių“, - kalba fotografas, pats mėgstantis ir gerai išmanantis „bendravimą“ su kompiuteriais, nors yra toli gražu ne jaunuoliško amžiaus.
Seniai, iš bendro darbo Kauno dienraštyje metų pažįstu Edmundą. Todėl žinau, kad jis išsaugojo ištikimybę savajam pasakotojo ir metraštininko braižui ne dėl konservatyvumo; tiesiog toks jo požiūris į gyvenimą ir žmones – be juodulių užaštrinimo, stebėtojo dirginimo. Fotografui nerūpi verstis per galvą „išlaužiant“ eksperimentines formas, bjaurojant portretuojamojo veidą vardan savo formalistinės idėjos, kaip mėgsta kai kurie šiuolaikiniai fotografai. Bjaurumo estetika – ne jo stilius.
Edmundas Katinas savo nuotraukose siekia atskleisti žmonių grožį, pabrėžti kiekvieno unikalumą, kūrybinės profesijos niuansus, tam subtiliai pasirinkdamas atitinkamą foną, formatą. Detalės kadre tampa savotiškais slaptažodžiais. Todėl aktorei ir poetei Daivai Čepauskaitei taip tinka kukli kvapniųjų pakalnučių puokštelė rankose; operetės primadona Danutė Dirginčiūtė artistiška ir savo namuose, kuriuos irgi gaubia teatrališkumo aura; temperamentingas senojo Kauno paveldo gynėjas architektas Rimvydas Palys pozuoja ant apleisto geležinkelio bėgių; skulptorius Leonardas Strioga medituoja prie degančio židinio savo dirbtuvėje, kur apie šeimininką pasakoja kiekvienas daiktas; komedijos karalienė Regina Varnaitė, nutvieksta prožektorių, sėdi karališkame paauksuotame krėsle...
Nugalėjo fotografijos magija
„Ar fotografuoti menininkus lengviau ar sunkiau nei kitų profesijų žmones?“ - klausiu buvusio kolegos. „Menininkai yra atviresni, ne tokie susikaustę, imlesni fotografo idėjai, kartais ir patys jų pasiūlo. Pavyzdžiui, aktoriai puikiai jaučia kadro kompoziciją, visada atsistoja ar atsisėda taip, kaip reikia“, - dalijasi pastebėjimais Edmundas.
Jis sako, kad įdomu fotografuoti ir paprastus žmones, tik juos reikia ilgiau kalbinti, „atitirpinti“, įveikti nepasitikėjimą fotoobjektyvu: „Po pusvalandžio žmogus sako: gal jau užteks tų nuotraukų, pozuoti atsibodo, ir būtent tada, kai jis atsipalaiduoja, tampa tikras, nuoširdus.“
Fotografuoti buvęs panevėžietis Edmundas Katinas pradėjo jaunystėje. Tačiau fotografijai galutinai atsidėjo ne iš karto, metus studijavo Kauno medicinos institute. Paskui dirbo fotografu mokslinio tyrimo institute, bendradarbiavo spaudoje. Edmundo kūrybiškumas, dalykiškumas, punktualumas ir pareigingumas neliko nepastebėti, todėl jam buvo pasiūlytas etatinio fotografo darbas svarbiausiame Kauno dienraštyje.
„Čia didesnę pusę stažo sukaupiau sovietmečiu, o beveik du dešimtmečius – atkurtos nepriklausomybės laikais. Atgimimo laikotarpis, gyvenimas po 1990-ųjų buvo labai įdomūs, audringi, jie netrukus tapo gyvąja istorija, kurios liudininkai ir kūrėjai buvome mes patys. Dalyvauti juose, fiksuoti ateičiai buvo neįkainojama dovana man kaip fotografui“, - sako Edmundas Katinas.
Archyvaras ir kulinaras
Savo archyvą fotografas tvarkingai kaupia nuo 1973-iųjų. Jame – ir senų laikų negatyvai, ir skaitmeniniu fotoaparatu daryti, kompiuteryje saugomi kadrai. Namuose – nepriklausomybės laikotarpis, o senesni laikai, „užkonservuoti“ tvarkingai datuotuose vokuose su iškarpomis ir fotojuostomis, persikraustė į sūnaus Juliaus, informatikos specialisto, namus, kuriuose daugiau vietos.
Edmundas Katinas ir tapęs senjoru aktyviai darbuojasi. „Aš po miestą dažnai važinėju dviračiu. Atostogauti užsienyje nemėgstu. Geriausios atostogos man – kelionės automobiliu po Lietuvą. Žinoma, su fotoaparatu, tai jau įaugę į kraują.“
Fotografas garsėja ir tuo, kad yra geras kulinaras. „Aš nors ir esu Katinas, kitaip nei mano keturkojai bendravardžiai, žuvies nemėgstu“, - pajuokauja Edmundas. Jis prisipažįsta nesąs ir didelis mėsėdis. „Manau, kad man labai gerai pavyksta pagaminti virtinukus – su varškės, mėlynių įdarais. Kai į svečius atvažiuoja Julius su šeimyna, dažnai juos pavaišinu virtinukais.
Šitas valgis ypač patinka ir mano anūkams, septynerių metų Dovydui ir keturmetei Medeinai. Per Kalėdas ne kartą esu gaminęs barščius su ausytėmis, įdarytomis grybais. Buvo laikas, kai ir visą Kūčių stalą vienas suruošdavau“, - apie asmeninio gyvenimo detales išsitaria kūrybingas ir darbštus fotografas, kurį pažįsta turbūt pusė Kauno ir bene visi miesto menininkai.
