Išoriniai gyvenimo stresoriai (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis, gyvenamosios vietos pakeitimas) dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų. Dauguma vaikų, kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, labiau myli brolį ar seserį, nori numirti.
Būna, kad nėra galimybės išvengti kai kurių traumuojančių įvykių ar kaip tyčia viskas nutinka vienu metu. Stenkitės suprasti savo vaiką, ir jei dėl rūpesčių bei nuovargio nėra kada jo išklausyti, nedrauskite to daryti dėmesingai kaimynei ar tetulei.
Mamos dažnai skundžiasi, kad vaikai su jomis neatvirauja ir pasakoja savo išgyvenimus kitiems. Bet, norėdama būti gera, mama negali tinkamai pasirūpinti ir vaikais, ir buitimi, taip pat prisitaikyti prie pokyčių, nepamiršti savęs ir padaryti, kad visi būtų laimingi (ypač tose situacijose, kai tėvelis susirūpinęs namo statyba ar tik kaip uždirbti pinigų).
Viską tinkamai suderinti dažniausiai yra neįmanoma. Tad tokiose situacijose, kai iš karto tenka didelis krūvis, pasidalinkite juo su tais, kurie noriai tai daro. Yra blogiau, kai vaikas neturi galimybės išsipasakoti, pasiguosti.
Kitaip gali būti sunku išvengti nerimo kaip emocinio sutrikimo, trukdančio prisitaikyti prie aplinkos: vaikas smarkiai jaudinasi dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių prisiriša, ar apima baimė, kad jie išeis ir nebegrįš; vaikas nenori eiti į mokyklą, nes ten nebus artimo žmogaus; jis atsisako eiti miegoti, jei nėra ko nors šalia; pasikartoja išsiskyrimo košmarai, baimė būti vienam namuose.
Amerikiečių psichiatras H. Sullivanas rašė, kad nerimas yra įtampa tarp realios ir įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Vaikas perima savo mamos nerimą ir priskiria jį išoriniams objektams. Jei vaiko poreikis sukelia motinai nerimą, ima nerimauti ir vaikas.
Pamokanti istorija
Su kolegėmis (vaikų ir paauglių psichologėmis) svarstėm, ar būtų naudinga sukurti tam tikrų formuluočių, argumentų banką, kuris padėtų tėvams, pirmą kartą vedantiems vaikus į darželį. Po neilgų diskusijų viena kolegė pasidalijo savo pastebėjimu, kuris ją pačią šokiravo. Kai ji pradėjo vesti savo pirmagimę į darželį, tris mėnesius kentė dukrytės verkšlenimus ir jau manė, kad niekas nebepasikeis.
Nepadėdavo jokie argumentai ar paskatinimai. Ir mama, ir dukrytė jautėsi siaubingai. Atrodė, kad niekas niekada nepasikeis ir teks darželio atsisakyti. Mama nusprendė, kad dar dvi savaites tvarkingai ves mažylę į darželį, o paskui važiuos į kelionę ir grįžusi samdys auklę.
Nuo kitos dienos viskas radikaliai pasikeitė – dukrytė ramiai atsisveikindavo ir net po kelionės su dideliu noru ėjo į darželį. Paaiškinimas vienintelis: kai mama pati pradėjo jaustis drąsiai, tai ir mergaitei įveikti atsiskyrimo momentą tapo paprasčiau.
Naujajame rugsėjo mėnesio žurnale "Aš ir psichologija" skaitykite:
Aš neturiu ką iš savęs išmesti
Grafikė Jūratė Rekevičiūtė pasaulį veikia menu.
Liga, kuria didžiuojamės
Persidirbimas gali baigtis ir mirtimi.
Tai, ką darau dėl savęs
Ar menininkas gali būti darboholikas?
Vaikai išeina į visuomenę
Šūsnis naudingų patarimų išleidžiantiesiems savo vaikus į mokyklą ar darželį.
Pirma klasė ir pirmaklasiai
Kas lema sėkmingą vaiko adaptaciją mokykloje?
Teroristas
Nusikaltimas, apie kurį niekas nesužinos.
Ar įmanoma įveikti psichologinį smurtą?
Gairės, padedančios atpažinti psichologinį terorą.
Psichologinis poveikis: kaip išvengti spąstų?
Tolesnė manipuliatoriaus žaidimėlių apžvalga.
Alchemija – karališkasis menas
Kas iš tiesų yra filosofinis akmuo?
Mažas pasaulis (II)
Lietuva atvykėlių akimis.
Kvietimas tylos valandėlei
Pasakojimas apie patyrimo grupes.
Aš galiu save valdyti! Tikrai?
Yra būdų, padedančių valdyti savo emocinę būklę. Reikia tik noro.
Vaisiai ir uogos – jutimų harmonijos skambesys
Pajusti pilnatvę galima ir suvalgius braškę.
Netikra knyga
Apie vykusias ir nevykusias ekranizacijas.
Virškinimas ir mokytojai
Apie mokytojus ir Mokytojus.
