Mano tėtis – kapitonas. Labai tolimų plaukiojimų...
Situacijos, kai tėčiai skiriasi ne tik su mamomis, bet ir su savo vaikais, dėl įvairių priežasčių nenorėdami dalyvauti jų gyvenimuose, deja, nėra retenybė. Mamą tokiais atvejais visi užjaučia, primindami: „Jau geriau be tėvo, nei su tėvu išdaviku“. Ir jai nelieka nieko kito, kaip tik sutikti. O jei „buvęs“ staiga vėl atsiranda, norėdamas matytis su savo atžala, ji jam išdidžiai parodo, kur durys. Be abejo, mamą galima suprasti. Bet kuo labiau auga vaikas, tuo labiau jam nerimą kelia nesuprantamas tėvo nebuvimas. Ir padėtį būtina kažkaip keisti.
Kažkada vaikų darželyje susipažinau su penkiamečio berniuko mama – pavadinkime ją M. Atkreipiau dėmesį į tai, kaip sunkiai jis išgyvena tai, jog kai kurie grupės vaikai būna su savo tėčiais. Berniukas tiesiog akimirksniu pasikeisdavo, atiminėdavo žaislus iš kitų vaikų, imdavo muštis.
Po vieno tokio užsiėmimo M papasakojo man, kad visus tuos metus sūnus augo ir buvo auklėjamas be tėčio. Jokių kontaktų su juo nebuvo – tėvas nerodė nė menkiausios iniciatyvos. Pasak M, ji stengėsi niekada neleisti neigiamai šnekėti apie „išnykusį“ tėvą. „Bet panašu, kad įtampa didėja. Neseniai per atostogas išgirdau, kaip sūnus kitiems vaikams pasakojo, jog „mūsų tėtis – kvailys ir mus metė“, - pasakojo ji.
„Tėvo klausimas“ parūpo ir kitai mano pažįstamai. Jos devynmetė duktė anksčiau tenkinosi iliuzija, kad tėvas ją myli, bet svarbūs reikalai jam neleidžia su ja pasimatyti. Staiga ji pradėjo reikalauti, kad jai būtų duotas tėčio telefono numeris. Mano pažįstama, bijodama įskaudinti vaiką, stengėsi pritaikyti jau ne kartą naudotą dėmesį nukreipiantį manevrą. Tačiau šeimoje pamažu brendo konfliktas.
Kaip mamai elgtis tokiose situacijose, kai praeitis sudegusi iki pelenų ir vaiko santykiai su tėvu yra neįmanomi?
Psichologo komentaras apie poskyrybinius trikampius: mama-tėtis-vaikas
Esminis abiejų istorijų akcentas – tai visgi vaikų amžius. Tai, ko negalima sakyti penkiamečiui berniukui, būtina papasakoti devynmetei mergaitei. Skirtingų amžių vaikams reikalingos skirtingos „tiesos porcijos“. Penkiamečiui visai pakaktų neutralaus atsakymo: tėčiui reikėjo išvažiuoti. Bet šiuo atveju jis jau yra susidaręs neigiamą įvaizdį. Ir visiškai suprantama, kad berniukas pyksta ant tų, kurie turi „gerus“ tėčius.
Tokiame amžiuje labai stipriai išreikštas poreikis identifikuotis su savo lyties objektais. Ir jei nėra senelio, kuris berniukui teiktų pakankamai dėmesio, būtų gerai, kad vaikas pradėtų lankyti kokį nors sporto būrelį. Ten jis galėtų išlieti savo agresyvius impulsus, be to, trenerio asmenyje atrastų „tėvo figūrą.
Devynmetės mergaitės situacija yra visai kita. Tai yra būtent tas amžius, kai verta papasakoti tiesą – savaime suprantama, maksimaliai apsaugant vaiką. Vaikas turi suprasti: tėvas yra, bet bendrauti jis nenori. Toliau laikytis „vaikiškos versijos“ yra tolygu tarpusavio pasitikėjimo naikinimui. O jei mama pasimetusi, tai prieš pradedant tokį pokalbį geriau pasikonsultuoti su psichologu ir nusistatyti elgesio liniją, įvertinus visas šeimos aplinkybes.
Figaro šen – Figaro ten
Ne lengviau yra toms mamoms, kurių buvusieji vyrai po skyrybų teoriškai neprieštarauja palaikyti santykių su vaiku – bet tik žodžiais. Juk tenka vėl ir vėl aiškinti, kodėl tėtis neatėjo, nors žadėjo. Daugelis yra linkę nutraukti santykius su buvusiu partneriu, kurio atmintis yra suprastėjusi, vien tam, kad netraumuotų vaiko. Tačiau tokį sprendimą derėtų priimti tik pačiais kraštutiniais atvejais, kai, tarkim, geriančio tėvo elgesys tampa neprognozuojamu ar pavojingu.
Kol išlieka bent menkutė kontakto viltis, būtina išsaugoti šią galimybę iš anksto priminti tėvui apie vaiko gimtadienius ir kitus svarbius įvykius. Asmeninės nuoskaudos santykiuose su vyru jokiu būdu neturėtų persipinti su tėvo ir vaiko santykiais. O jei tėtis dėl kokių nors priežasčių nuvylė sūnų ar dukterį, nepatenkino jų lūkesčių, neverta dar sunkinti išgyvenimų žeminančiais komentarais. Nuoskaudą išliekite draugei, mamai, psichoterapeutui.
Kai tėčiai yra nepatikimi, nereikalaukite, kad susitikimai būtų dažni. Net ir reti, bet reguliarūs vizitai yra labiau pageidautini nei dažni nusivylimai dėl to, kad iš anksto numatytas susitikimas vėl neįvyko.
Kur iškeliauja tėčiai...
Mažo žmogaus vaizduotėje gali nuolat suktis maždaug taip perfrazuota dainelė apie vaikystę. Ir net jei vaikas nepasakoja apie savo išgyvenimus, pasąmoniniame lygmenyje jie vis tiek egzistuoja. Ir šios temos jokiu būdu negalima išvengti. Būtinai atsakykite į visus vaiko klausimus, savaime aišku, atsižvelgiant į jo amžių. Pagalvokite, galbūt jam reikia padėti pradėti šį svarbų pokalbį.
Jei jau atsitiko taip, kad vaikas savo tėčio nepažįsta, tai atsakant į klausimus svarbu pabrėžti, kad tėtį vaikas turi. Ir stenkitės nepiešti tėčio paveikslo nei teigiamais, nei neigiamais atspalviais. Ypač – neigiamais: tai nieko nepaaiškina, o tik papildomai traumuoja vaiką.
Manoma, kad mergaitės sunkiausiai išgyvena tėvų skyrybas nuo dvejų iki penkerių metų, kuomet tėtis joms yra pats mylimiausias objektas. Suaugusieji skiriasi, o mergaitei atrodo, kad tėti palieka būtent ją. Yra didelė tikimybė, kad ir paaugusi ji pasąmoningai tikėsis, kad mylimas vyras gali ją bet kurią akimirką palikti.
Berniukus labiau traumuoja skyrybos vėlesniame amžiuje, kuomet jie identifikuojasi su tėvu. Ir jei tuo metu įvyksta skyrybos, vaikai praranda svarbią patirtį ir tuo pačiu patiria vadinamąjį „Edipo triumfą“ – pasąmoningą jausmą, kad jie „nugalėjo“ tėvą ir „pasisavino“ motiną. Šis pasąmoninis jausmas paskui transformuojasi į kankinančios kaltės už šeimos iširimą jausmą.
Verta pasiruošti tam, kad vaikas nepasitenkins vien paaiškinimu: „Mama ir tėtis daugiau nebegali gyventi kartu, bet tėtis vis dar tave myli“. Jis gali pabandyti išsiaiškinti dėl ko būtent taip atsitiko tėvams. Tuomet pasistenkite suprantamai paaiškinti, kad bendras gyvenimas skaudintų ir mamą, ir tėtį. Galite pasinaudoti ir asmenine vaiko patirtimi, jei jam teko stebėti jūsų barnius: „O prisimeni, kai tėvelis ant manęs supyko, tu sakei...“. Derėtų ir tiesiai pasakyti, ypač berniukui, kad jis dėl to, kas atsitiko, yra nekaltas. Skyrybos – tai tik suaugusiųjų reikalas ir sūnus niekada nebuvo jų konflikto priežastis.
Mama, tėtis ir... laiminga pabaiga
Kartais skyrybos gali tapti teigiama jau seniai sugedusių santykių pabaiga. Kuomet žmonės per prievartą vienas kitą toleruoja dėl šiuo atveju abejotinos vertybės – vaiko interesų – tuomet dirbtinumas puikiai juntamas. Tokia dirbtinė situacija galų gale neišlaiko įtampos, santykiai sprogsta ir dažniausiai tėtis būna priverstas išeiti gyventi į kitą vietą. Prisiminkite, kad vaikas taip pat pavargsta nuo kankinančio „šeimos vaidinimo“.
Tačiau net jei tėvas pagirtinai pasirengęs visokeriopai dalyvauti vaiko gyvenime, padėtis gali būti ne visai paprasta. Tėvai po skyrybų neretai jaučia kaltės jausmą dėl to, kad vienas kitą verčia konkuruoti dėl vaiko meilės. Į panašius „suaugusiųjų“ žaidimus nesunkiai įsijungia ir vaikai: pasakodami, ką jiems padarė vienas iš tėvų, jie stengiasi daugiau gauti iš antrojo.
Būtų klaidinga pradėti bet kokias, ypač finansines, varžybas. Įprastinė situacija, su kuria tenka susidurti: mama skundžiasi, kad skyrė vaikui visą gyvenimą, o tėtis tik nupirko kompiuterį – iš dabar vaikas tėtį tiesiog dievina. Tačiau gerai pagalvojus, mamos lūpomis kalba ir egoizmas, kuris yra labai suprantamas, vertinant skausmą, patirtą po santuokos subyrėjimo. Juk svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad vaikas myli tėvą.
Taip, tikėtina, kad brangios dovanos yra vyriškas būdas parodyti dėmesį ir rūpestį. Įdomu, kad ir pačios moterys noriai tiki, kad joms padovanotas žiedas ar pakvietimas į restoraną yra aiškus vyro jausmų ir tikslų rodiklis. Kad ir kokie įžeidūs asmeniškai jums atrodytų vyro poelgiai, verta suprasti: fantazijos apie gerą tėtį vaiką veikia kur kas geriau nei tokių fantazijų nebuvimas.
