Ir pridūrė: "Bet negaliu atsikratyti savo charakterio, mat priešgyniauju papročiams, kurie iškreipia žmogiškų vertybių pasaulį. Nemažai yra tokių SPA lankytojų, ypač tarp pralobusiųjų, kurie sveikata pradėjo rūpintis iš snobizmo, egoizmo, pozuodami, kad jų gražus ir turtingas gyvenimas kuo ilgiau tęstųsi. Bet ar dėlto verta gyventi?
O mano sveikata yra puiki ir tai tęsis iki pat to momento, kol pakratysiu kojas. Įsivaizduokit: guliu sau ir kratau kojas, o aplink bėgioja žurnalistai, fotografai, žiopliai, visi šurmuliuoja, jaudinasi, reportažai apie tai, kaip Katkus pakratė kojas, po to atminimo įamžinimo komitetai, graudūs koncertai. O aš ir pakratęs kojas - visai sveiks. Kaip tam anekdote: ”Tieva, ek paveiziet - mus vaks nuo stuoga nukrita. Ar sveks” Tas pareina: “Sveikuma tai sveks, ale nabgyvs”.
- Ar nuo mažų dienų žibėjote puikiu humoro jausmu?
Nuo pat mažens nežibėjau niekuo. Humoro jausmu irgi, bet kažkodėl iš manęs vis dažniau imdavo juoktis, taip įvarydami neviltį. Bet prisipažinsiu - juoktis labai mėgstu, ypač iš savęs.
- Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Vaikystė, kaip ir visos vaikystės buvo labai laiminga, nors neturėjau tėvo, broliukų, sesučių ir t.t. Valdė Stalinas, ir kaip dabar prisimena senoji karta, gyventi buvo gera, ką ten lyginti su dabartine krize. Gal ir gerai, kad trūko beveik visų daiktų. Mama gaudavo 14 rublių algą, tačiau buvo išradinga. Drabužius siuvo pati.
- Kokie pokario metais buvo maži Jūsų vaikiški džiaugsmai?
Išsikasti duobę, ją uždengti ir pasislėpti taip, kad niekas nerastų. Įsivaizduojat - tūnai sau, o tavęs niekas neranda, duobėje esi visai laisvas, gali daryti ką tik nori. Gyvenimas nuolatos gerėjo, atsirado arachisinių saldainių po 30 kapeikų. Tai jau būdavo ne mažas, bet didis džiaugsmas, šventė (ta diena kaip tik sutapdavo su Didžiąja Spalio revoliucijos švente.). To dabartiniai vaikai, kasdien ryjantys šokoladą, niekad nesupras.
- Muziku tapote lyg ir netyčia - mama vedė į Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, kurioje buvo prisiglaudusi ir muzikos mokykla. Sumaišėte direktorių kabinetus ir netikėtai buvote priimtas į smuiko klasę. O jei mama nebūtų sumaišiusi durų?
Būčiau įstojęs į J.Jablonskio mokyklą. Tai neatremiamas faktas. Pradžioje mokyčiausi visai neblogai, bet vėliau mano pažangumas būtų kritęs. Literatų būrelyje, kurį pradėčiau lankyti, jausčiausi nelabai jaukiai, nors ir skatinamas puikios lietuvių kalbos mokytojos. Būtų tekę susimąstyti: kas aš ir kur einu. Taigi, gal ir ne pats blogiausias variantas.
- Ar nebaisu buvo baigus Juozo Naujalio mokyklą palikti mamą, namus, gimtąjį Kauną ir išvažiuoti į Vilnių studijuoti Konservatorijoje?
Labai baisu. Prieš išvažiuodamas verkiau kiaurą naktį, bet iš ryto vyriškai apsiraminau ir išvažiavau į “Neringą” Vilniuje. O iš tikrųjų labai norėjau išsiveržti. Kai tik išlaikiau stojamuosius į Konservatoriją, iš karto nuėjau į “Neringą”, apie kurią sklido legendos. Maitinausi ten visus studijų metus. Mėgstu užeiti ir dabar.
- Ar ne per brangu studento kišenei?
Bulviniai rageliai, sultinys ir kava kainavo rublį ir septynias kapeikas.
- Ko Vilniuje buvo daugiau - studijavimo ar studentavimo?
Dieną studijuodavau, o naktį studentaudavau - priklausomai koks metų laikas. Nei dėl vieno, nei dėl kito visai nesigailiu.
- Televizijos ekrane atrodote geraširdis profesorius. O koks esate prie pulto repeticijų salėje?
Aš visur atrodau taip pat.
- Būdamas LRT komisijos nariu negailėjote kritikos televizijai. Tad, koks velnias Jus atnešė į “Žvaigždžių duetus”? Tiesa, buvo labai smagu.
Geras klausimas. Koks velnias mane ten nešė ? Mano nuomonė apie TV popso lygį ir dabar yra nepasikeitusi, nors, mano galva, čia dirba daug labai talentingų aktorių, dainininkų. Dabar bent labiau suprantu, kodėl tokia yra Lietuvos TV. Bet iš kitos pusės esu sugadintas žmogus - visą gyvenimą norėjau būti aktoriumi ir tos aistros negaliu užgesinti. Neatsilaikau, kai kas kviečia. Jaučiuosi šoumenas - man smagu, kai žmonės juokiasi.
- Esate sakęs, kad anksčiau Jūs auklėjote vaikus, o dabar - jie Jus. Ko mokotės iš jų?
Iš Lauryno - šeimos jausmo, tikslo sieko, disciplinos. Iš Mykolo - tolerancijos.
- Šiemet pirmą kartą išbandėte oro balioną, iš kurio pristatėte tradicinį savo rengiamą šv. Kristupo festivalį. Sako, kad labiau švytėjote ne padangėje, o nusileidęs ant žemės, tiesa?
Man labai patiko šis skrydis. Maniau, kad bijosiu aukščio. Anaiptol. Pakartočiau šį skrydį dar kartą. O pajusti žemę po kojomis visuomet smagu.
Apie pašnekovą
- Donatas Katkus (66 m.) gimė Kaune. Ryškus ir populiarus dirigentas, pedagogas, muzikologas, artistas, kultūros ir meno veikėjas. Profesorius.
- Baigęs studijas subūrė Vilniaus kvartetą. Su juo apkeliavo visus kontinentus, dalyvavo tarptautiniuose konkursuose. Daug koncertavo kaip solistas.
- 1994 m. įkūrė šv.Kristoforo kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertuoja pasaulyje. Lietuvoje rengia ne tik tradicinius koncertus,bet ir netikėtus projektus, kur dalyvauja įvairių žanrų atlikėjai.
- 1995 m. pradėjo rengti tradiciniu tapusį šv.Kristupo festivalį.
- Du kartus 1979 ir 2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.
- Žmona Laima - anglų kalbos specialistė. Sūnus Laurynas - VUfilologijos daktaras. Sūnus Mykolas - viešųjų ryšių specialistas.D.Katkus turi keturis anūkus.
