Tiesa, visada susitvardau ir neploju svetimam mažiui per užpakalį už jo cypavimus (žinau, kuo tokie pykčio protrūkiai gali baigtis.
)
Man nepatinka vaikiški kaprizai, tas nuolatinis tupinėjimas aplink mažių, absoliučiai viskas, kas susiję su vaikais. Draugių nuomone (beje, dauguma jų turinčios po vieną ar netgi du vaikus), esu nenormali/psichiškai nesveika/idiotė/egoistė ir t.t. ir pan. Su draugu esam išsilavinę, turintys gana neblogus darbus ir, atrodo, pakankamai suprantantys vienas kitą, tačiau iki tol, kol kalba nepasisuka apie vaikus. Draugas jų lyg ir norėtų.
Anksčiau atvirai jam išsakydavau savo požiūrį apie tuos mažus padarus, motinystės siaubą ir fizines kančias, tačiau su laiku lioviausi atvirauti ir šlykštėtis, išdėstau savo požiūrį nebent artimoms draugėms. Jaučiu, kad tokiu nusistatymu atstumsiu mylimą žmogų, žinau, kad bus man sunku, bet tuo pačiu suvokiu ir tai, kad mano principai ir nenoras būti motina yra netgi stipresni už meilę tam vyrui. Jei jo poreikis daugintis yra stipresnis už meilę man - tegul išeina, tokio žmogaus man nereikia. Išeis, skaudės, išgyvensiu.
Man tiesiog įdomu, ar kai kurios moterys gimsta be motinystės instinkto, ar tai yra kažkokia psichologinė problema, nulemta tam tikros patirties? Beje, pati augau normalioje šeimoje, tėvai manimi be galo rūpinosi ir mylėjo, nesu vienturtė, turiu seserį, tačiau vaikystėje nekonkuravom dėl tėvų dėmesio ir meilės, buvome draugės.
Smurto nepatyriau, niekada nebuvau tėvų nuvertinama, jie manimi visada didžiavosi. Su jais iki šiol galiu atvirai pakalbėti, jie taip pat mano neigiamo požiūrio nesupranta, mielai sulauktų anūkų, deja...
Savo požiūrio neketinu keisti. Esu tikra - motina nebūsiu. Ir aplinkinių smerkimas man nerūpi, esu tvirta asmenybė, nelinkstu ten, kur pučia vėjas, neketinu gimdyti vien todėl, kad, anot kažkokio protingo dėdulės, tokių metų moterys privalo pagimdyti/mylėti/atsiduoti šeimai ir vaikų kakučiams.
Galėčiau drąsiai save laikyti "geležine ledi", bet, matyt, manyje sentimentalumo ir jautrumo dar yra... moku užjausti, paguosti, net ašarą išspaudžiu, skaitydama kokią nors graudžią istoriją, bet vaikų tema esu visiškai nejautri. Nepalaikau suaugusiųjų smurto prieš vaikus, bet kažkodėl lieku šiuo atžvilgiu abejinga, man daug labiau gaila sužaloto ir išmesto šuns, nei nuskriausto vaiko...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Žmonių nuostatos ir poreikiai gali būti labai įvairūs. Net ir toks stiprus moters troškimas kaip gimdyti ir auginti vaikus pasireiškia toli gražu ne visoms. Ir taip gali būti dėl labai įvairių priežasčių: vertybinių įsitikinimų, nesaugumo jausmo gyvenime, vidinio nepasitikėjimo savimi, santykio su mama išgyvenimo, kuris galėjo būti mylintis, bet per jį perduota, jog vaikų auginimas yra sunkiai išgyvenamas sunkumas ir panašių dalykų.
Jei jums svarbu atrasti tokio požiūrio į vaikus šaltinį, labiausiai pagelbėtų tiesioginės psichologo konsultacijos, kurių metu, esu beveik tikra, atrastumėte, kas paskatino šiuos jūsų jausmus vaikų atžvilgiu.
Visgi iš jūsų laiško supratau, jog didesnė problema jums yra aplinkinių reakcija. Panašu, jog jūsų nepakantumas vaikams yra gana ryškus. Ir jei jūs jį taip reiškiate mažylius auginančių žmonių akivaizdoje, nenuostabu, jog susilaukiate gana kategoriškų ir nemalonių reakcijų jūsų nuostatų atžvilgiu. Taip jau yra, kad paneigdami kitų vertybes, skatinate jų norą gintis ir žeminti jus. Norint užkirsti susipriešinimo su vaikus auginančiais žmonėmis, vertėtų gerbti jų pasirinkimą ir pristatyti savo poziciją, kaip teisę nuspręsti turėti vaikų ar ne.
Vaikus auginantys žmonės neretai tuos, kurie atsisako šios misijos, suvokia kaip savanaudžius, negebančius prisiimti atsakomybės ir panašiai. Dėl to jei norite jiems pateikti paaiškinimus, geriau yra kalbėti apie savo baimę, nerimą, nenorą, o ne kaltinti ar menkinti pačius vaikus. Kuomet žmonės priima savo netobulumą, aplinkiniams nebelieka poreikio jų baksnoti.
Jūsų pyktis ir pačios gynybiškumas gali būti susijęs ir su tuo, jog nenorėdama turėti vaikų jaučiatės kitokia, gal ne tokia vertinga. Dėl to pačiai gali būti naudinga atsakyti, kuo gyvenime pakeisite vaikus. Žmogui yra svarbu įprasminti savo buvimą. Taip, kaip jūs įvardinote, dauginimasis yra natūraliausias savo esmės išpildymo būdas. Nejausdama jam poreikio, greičiausiai susiduriate su klausimu, o ką jūs paliksite po savęs? Būtent egzistencinis nerimas ir gali būti jūsų pykčio vaikams priežastis, kuri supriešina su juos auginančiais žmonėmis.
Jei jaučiatės puolama, didelė tikimybė, jog savo elgesiu, žodžiais, keliate grėsmę kitiems. Čia svarbu atrasti, kodėl jums taip svarbu apginti savo poziciją, jei jaučiatės ją aiškiai ir tvirtai pasirinkusi? Už ką taip pykstate ant vaikų, kad šunys jums atrodo mielesni?
Jei šis klausimas jums yra svarbus, verta paatvirauti su savimi, jei ne, tuomet kitų teisę gimdyti ir auginti vaikus priimkite taip pat, kaip savo pasirinkimą to nedaryti.
Vaida
Rašykite psichologui: psichologui@delfi.lt
