„Mes renkamės gyvenimo būdą, o jis neišvengiamai formuoja žmogų“, – sako A. Kaušpėdienė, neapgalvotose architektūrinėse formose įžvelgianti žmogaus dvasines deformacijas.
- Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą tapti architekte?
Mokykloje vienodai sekėsi visi dėstomi dalykai, ilgai dvejojau, ką rinktis. Mano apsisprendimą nulėmė artimo šeimos draugo architekto paskatinimas.
Tais laikais buvo įprasta aiškiai žinoti, kuo norėsi būti, tačiau architekto profesiją nebuvo lengva įsivaizduoti. Tai galėtų nebent tie, kurie užaugo architektų šeimoje. Tikriausiai todėl mūsų šeimoje abi dukros pasirinko ne tėvų profesijas, matydamos, koks tai sudėtingas ir sunkus darbas.
Kiekvienais metais architektūros fakultetai paruošia apie 200 jaunų specialistų. Tai beprotiškas skaičius nedidelei Lietuvai. Juolab kad architektai, bent jau užsienyje, profesinių aukštumų pasiekia sulaukę brandos, jų darbingas amžius yra ilgas.
Pastaruoju metu ši profesija labai populiari, laikoma prestižine ir gerai apmokama. Daugelį tai ir suklaidina. Tai, kas madinga, užgožia intuiciją – eini būriu, nesiklausydamas savo vidinio balso. Jei žmogus pasirenka teisingai, šis užsiėmimas labai įdomus.
Nemanau, kad tik mano individualios savybės lėmė, kad pasirinkau teisingą kelią. Mano laidoje iškilo daug gabių architektų. Dauguma jų atvažiavo dirbti į Kauną. Pataikiau į srovę, kurioje buvo įdomu kurti ir konkuruoti. Susiformavo garsioji Kauno mokykla. Antroji banga jaunų, gabių specialistų plūstelėjo po 8–10 metų. Nuolat Kauno architektų gretas papildo jauni talentingi žmonės.
- Pasidairius po nuosavų namų kvartalus, akivaizdu, kad geros architektūros pavyzdžiai labai reti, daug daugiau absurdiško kičo.
Iki 1991 m. užsakovas ir vykdytojas buvo valstybė. Dabar situacija iš esmės pasikeitė. Architekto atsakomybė išliko, ji yra kaip nerašytas įstatymas, kaip gydytojui Hipokrato priesaika. Tačiau „žalias“ kapitalizmas daro nemenkas to kodekso pataisas. Esant specialistų pertekliui, klientai samdo nebūtinai geriausius – gąsdina didelės kainos ir tai, kad nebus nuolankiai vykdomi visi pageidavimai.
Užsakovo ir profesionalo tarpusavio santykis nenusistovėjęs. Jie turi būti partneriai, sutariantys dėl bendrų veiksmų. Patys geriausi architektūriniai pavyzdžiai gimsta tada, kai abi pusės galvoja panašiai ir kiekvienas supranta savo atsakomybę.
Tačiau neretai stiprus užsakovas renkasi silpną architektą, kad vykdytų jo užgaidas. Vis dar klaidingai manoma, kad architekto darbas – projektavimo sąlygų užsakymas ir statybos leidimas.
Yra ir kita problema: Lietuvoje nėra tiek užsakymų, kad architektas spėtų subręsti kaip profesionalas. Praėjusiais metais lankėmės Japonijos architektų dirbtuvėse, kuriose pas meistrą dirba panašaus amžiaus komanda – baigusieji universitetą dešimt metų net nesiryžta vykdyti užsakymų savarankiškai, kaupia patirtį pas mokytoją. Pas mus tik gavę diplomą nori džiuginti pasaulį autoriniais darbais.
Architektūrinį nebrandumą dažnai lemia ir užsakovų nepatyrimas. Juos tenka vežti į užsienį parodyti, kaip sėkmingai įgyvendinta tai, kas rodoma brėžiniuose.
Kita vertus, užaugo ir nauja užsakovų karta, kurie daug važinėja ir puikiai išmano. Problema tik ta, kad jie dažnai nori statyti per greitai ir per pigiai, kaip pradinį kapitalą kaupia daug menkaverčių, bet brangiai parduodamų kvadratinių metrų – deja, tai ne architektūra. Tų kvadratinių metrų per pastaruosius keletą metų išdygo ištisi kvartalai, bet vargu ar jie išgyvens bent tiek, kiek sovietmečiu statyti „Žirmūnai“. Manau, kad statybų bumas pridarė daugiau blogo, nei gero.
Kauno Žaliakalnyje gyvenusi danų verslininkų šeima ne kartą stebėjosi, kad mūsų individualūs namai yra nesuvokiamai dideli, net mūsų akimis labai kuklaus dydžio – vis tiek „per dideli“. Turtinga skandinavų šeima niekada negalėtų sau leisti tokio būsto.
Individualūs namai prieš penkiolika, dvidešimt metų dažniausiai buvo statomi be profesionalių architektų. Žmonės statėsi patys ir stengėsi greitai investuoti pinigus. Be to, išsikėlus iš mažo buto atrodė, kad gyvenimo laimė yra didelis gyvenamasis plotas. Taip atsirado trijų– keturių aukštų namai su daugybe mažų kambarių, o erdvės gyventi ten vis tiek nebuvo. Man gaila tų išmestų pinigų. Statant būstą reikia labai rimtai viską apgalvoti. Be to, nereikia manyti, kad statai vienintelį visam gyvenimui, ir dar savo vaikams. Po vienu stogu tris kartas laiko vargas, o ne pasirinkimas. Dabar žymiai daugiau dėmesio skiriama ekologiniam būstui, energijos taupymui. Žmonės pribrendo visai kitam gyvenimo būdui.
Kai vaikai užauga ir palieka namus, protingiausia būtų keltis į butą. Namas visą laiką reikalauja priežiūros, todėl geriau būti laisvam, o ne jam tarnauti. Lietuviai perdėtai vertina nuosavą būstą. Pavyzdžiui, olandai, į kuriuos dažnai dairomės su lengvu pavydu, renkasi butus, turinčius daug privalumų. Aišku, daug laiko praleidžia mieste, įsilieja į kultūrinį gyvenimą, bendrauja su draugais.
Pas mus po darbo grįžus namo į miestą jau niekas nevažiuoja – pjauna žolę ar šluoja lapus, nes namas – tai nesibaigiantys rūpesčiai. Žmogus nesirūpina savimi, tą laiką, kurį galėtų skirti sau, praleisti įdomiau ir kūrybiškiau, aukoja namui, nuolat apie jį vargdamas.
Kalbant apie dydį, standartinei šeimai (vyras, žmona ir du vaikai) visiškai pakanka šimto kvadratų. Gyvenimo kokybę lemia ne namo dydis, bet tikslus projektavimas ir pritaikymas šeimos poreikiams.
Kol kas lietuvis tarnauja savo namui ir automobiliui. Kiekvienas architektas susiduria su šiuo populiariu požiūriu; matyt, daug laiko praeis, kol subręs lankstus, besikeičiantis, prisitaikantis prie konkrečių aplinkybių santykis su būstu.
- Kiek pakeitėte būstų ir kuriuos iš jų teko projektuoti pačiai?
Labai nedaug. Mano seneliai ir tėvai gyveno išsinuomotuose namuose (ne butuose). Kai baigėme institutą, kartu su vyru apsigyvenome 16 kv. m. vieno kambario bute. Ten gimė vyresnioji dukra, pragyvenome 10 m. Tilpdavome ne tik mes, bet ir didelės kompanijos, po švenčių apsinakvodavo keliolika žmonių. Paskui persikėliau į vyro projektuotą sublokuotą namą Kaune, kuris buvo pastatytas eksperimento tvarka vienas pirmųjų Lietuvoje. Jame gyvenu iki šiol su jaunesniąja dukra. Toks sublokuotas namas – puikus buto ir namo derinys, tik turėtų būti mažesnis, pakanka dviejų aukštų ar aukšto su mansarda.
Rūsys visiška atgyvena, juk nekaupiame daržovių atsargų – mūsų gyvenimo būdas seniai pasikeitė.
Jei žmogus nori gyventi mieste ir grįžta į namus tik nakvoti, namo ir nereikia. Pasižiūrėkime, kokiuose juokingai mažuose plotuose gyvena paryžiečiai – ir kiek laiko leidžia mieste...
Žmogus renkasi gyvenimo būdą, kuris paskui formuoja jį patį.
- Kur protingas šiuolaikinės architektūros ir miestų savitumo balansas?
Manau, kad pagrindinė nelaimė yra greiti pinigai „žalio“ kapitalizmo sąlygomis. Ne architektai, deja, stato miestus, o pinigai. Tik patys sąžiningiausi atkakliai kovoja ir kartais laimi sunkiausias kovas, kad nebūtų pastatyta ar nebūtų nugriauta. Kita vertus, mūsų senamiesčiai, kuriuose neleidžiama nei griauti, nei statyti, stebina užsieniečius – gal čia kokia nors griuvėsių religija? Iš vienos pusės, esame labai konservatyvūs, iš kitos – dideli pinigai nulemia tai, kad į šalį pasitraukia griežčiausi miesto sargai.
Įstatymai atsilieka nuo pokyčių statybų rinkoje, iki šiol nepatvirtinti miestų plėtros planai.
- Ar turite kuo didžiuotis prieš užsienio kolegas?
Turime gerą architektūros mokyklą ir tradicijas, kurios iki šiol nenutrūko, tuo negali pasigirti nė vienas mūsų kaimynas. Noriu tikėti, kad jau lipame iš „žalio“ kapitalizmo duobės. Pasidžiaugčiau ne tik architektais, bet ir bręstančiais užsakovais, kurie puikiai supranta, kad pakviesti gerą architektą yra ne tik sėkmė jo sumanymams, bet ir garbė, o ne baimė, kad jis bus per brangus ar neįgyvendins jo kaprizų.
- Kai kurie Jūsų sukurti įsimintini interjerai jau sunaikinti. Ar negaila savo idėjų ir darbo?
Pirmų darbų sunaikinimas (restoranas „Vidudienis“, centrinis gastronomas Vilniuje) buvo absoliuti tragedija, tolygi mirčiai. Vėliau sunkiai, bet radau santykį su tuo – tai nebuvo mano nesėkmė, tie darbai buvo pastebėti ir įvertinti, o priežastis buvo ta, kad šeimininkai laukė, jog interjerai tiesiog patys neš pelną, be jokių jų pačių rūpesčių.
Dabar, planuodama naują darbą, iš karto bandau įspėti, ar užsakovas nori dauginti pinigus, ar tapti tikruoju šeimininku. Anaiptol ne didelės investicijos nulemia darbo sėkmę, šeimininko požiūris į savo turtą yra kur kas svarbesnis. Ko gero, du dešimtmečiai yra per trumpas laiko tarpas rasti tikrą santykį su nuosavybe, išmokti su savo turtu elgtis išmintingai ir lengvai, bet ne lengvabūdiškai. Jei vienintelis malonumas yra pelnas, dažnai tai išvirsta į didelius nemalonumus.
