Įvairių tyrimų duomenimis per savo darbingą laikotarpį žmonės mažiausiai 10 kartų pakeičia darbo vietą. Ir šie duomenys dar iš tų laikų, kai gyvenimas nebuvo taip įsibėgėjęs. Dabar vienoje vietoje padirbėjęs ketverius metus jau esi kone „veteranas“– „darbo visam gyvenimui“ sąvoka su nedidelėmis išimtimis nebeegzistuoja. Juk gyvenimas tuo ir žavus, kad nuolat kinta. O pokyčiai priverčia mus šiek tiek pasitempti, atskleidžia kažką nauja ir papildo patirties bagažą.
Knygos „Kas paėmė mano sūrį?“ autorius Spenceris Johnsonas siūlo pokyčiams ruoštis iš anksto. Net jeigu šiandien gyvenimas atrodo stabilus ir staigmenų nežada, negali žinoti, kas laukia rytoj. Jei ne rytoj, tai poryt ar po metų gali šauti mintis pasiieškoti kito darbo arba taip susiklostys aplinkybės, kad būsi priverstas jo ieškoti.
Mintys apie darbo keitimą aplanko dažną, bet tai nebūtinai ženklas, kad neišvengiamai turime priimti sprendimą. Kiekviename darbe pasitaiko sunkių akimirkų, kurios praeina, vėl sugrįžta pasitenkinimas savo veikla. O jeigu ne?
Ar jau laikas pokyčiams?
Nėra stebuklingo kriterijaus tam įvertinti. Tik pats galite atsakyti sau: ar tai laikinas debesėlis, ar yra prošvaisčių ir verta pakentėti, kol jis nuslinks? Ar dar ko nors galėtumėte pasimokyti pasilikęs senojoje vietoje ir turite entuziazmo būti kuo naudingesnis? Ilgainiui tiesiog išsikvepiame ir nebeišnaudojame viso savo pajėgumo ne todėl, kad praradome įgūdžius, – atvirkščiai, būdami tikri asai nebematome iššūkių ir mažiau patyręs kolega mūsų vietoje galėtų nuveikti daugiau. O mes taip pat galėtume būti naudingesni kitur.
Savo pašto dėžutėje radau vieno pažįstamo laišką, kuriame jis labai taikliai aprašė šį jausmą. „Imi tolti pats nuo savęs. Rūpiniesi išoriniais dalykais – kaip priimti verslui sėkmingus sprendimus, uždirbti pinigų, susimokėti sąskaitas ir taip toliau. O siela kasdien pamažu apmiršta ir tai įtakoja viską aplinkui. Kenčia santykiai su artimaisiais, nebemoki džiaugtis gyvenimu, jo smulkmenomis.
Mes puikiai mokame patys savo kelyje prisistatyti kliūčių. Jos trukdo mums pamatyti, kad iš tiesų esame nelaimingi. Juk ši mintis tokia nejauki. Ypač, kai nematai išeities. Kaip gali pripažinti, kad savęs nepažįsti? Geriau eisiu ir nusipirksiu automobilį, odinį švarką ar prisigersiu... Ir pasijusiu geriau. Štai taip ir glaistome riboto savęs pažinimo įtrūkimus.“
Nelengvas buvo jo sprendimas parduoti dvylika metų kurtą leidybos įmonę, skausmingas ir pats procesas, bet jausmas, kad atidavei viską, ką galėjai, buvo stipresnis. Dabar, lyg lobių skryniai atsivėrus, jo mintys ir planai veja vienas kitą, jis ėmėsi meno projektų nepelno organizacijoje – kartais verta palikti darbą, kuriam atiduota daug jėgų ir širdies, kad atrastum dar platesnius vandenis.
Būna iš tiesų sunku suprasti, kas gyvenime kelia nepasitenkinimą, kurią sritį „lopyti“, todėl pradedame nuo kosmetinio remonto, dažnai visai nesprendžiančio tikrosios problemos. Kad būtų lengviau susidėlioti mintis, galite atsakyti sau į tokius klausimus:
1. Ar kiekvieną rytą norisi eiti į darbą? Ar apie jį galvojate ir kalbate su užsidegimu, ar su baime ir nerimu? Ar darbas jums atrodo įdomus ir prasmingas, ar jis – tik būdas užsidirbti pragyvenimui? Ar vis dar jaučiatės tobulėjantis?
2. Ar mielai leidžiate laiką su kolegomis, ar po darbo norite kuo greičiau sprukti iš tos aplinkos? Be abejo, turite šeimą, draugų, kitų pomėgių, pareigų ir neleidžiate viso laisvalaikio su bendradarbiais, bet ar jie jums įdomūs kaip žmonės, ar turite bendrų temų, išskyrus darbą, ar jaučiate esąs grupės dalis?
3. Ar kompanijoje jaučiatės galįs įgyvendinti savo asmeninę misiją? Siekti asmeninių planų? Ar kompanijos tikslai ir vertybės sutampa su jūsiškiais?
4. Ar įsivaizduojate save šiame darbe po metų? Ar ši vizija jus tenkina?
Žinoma, visi mes skirtingi ir vertiname skirtingus dalykus. Štai galite pabandyti peržvelgti pagrindinius darbo aspektus ir nuspręsti, kurie jums svarbūs ir kiek jais esate patenkintas:
Galimybė tobulėti, išmokti kažko naujo.
Galimybė išnaudoti savo gebėjimus.
Paaukštinimo galimybė, karjeros perspektyvos.
Darbo teikiamas statusas visuomenėje.
Santykis tarp darbo krūvio ir užmokesčio.
Darbo įvairiapusiškumas, galimybė užsiimti skirtinga veikla.
Santykiai su kolegomis.
Vadovo elgesys su pavaldiniais.
Vadovo kompetencija.
Laisvė, savarankiškumas priimant sprendimus ir renkantis darbo metodus.
Galimybė pasitarnauti kitiems.
Galimybė vadovauti kitiems.
Galimybė dirbti savarankiškai.
Aiškiai taisyklėmis reglamentuota veikla, konkretūs nurodymai.
Pagyrimai, paskatinimai.
Galimybė matyti savo darbo rezultatus.
Darbo atitiktis moralinėms nuostatoms, vertybėms.
Darbo sąlygos.
Jūsų pasirinkimai priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo gyvenimo tarpsnio. Vyrai šiek tiek labiau linkę orientuotis į išorinius darbo aspektus, moterys – į vidinius. Įdomumo dėlei: pasak „American Business Collaboration“ (susivienijimo, jungiančio didžiąsias JAV kompanijas) 2006 metais atlikto tyrimo, vyrams iki 30 metų antroje vietoje po finansinio atlygio svarbus paaukštinimas, o moterims – prasmingas darbas.
30–40 metų vyrai be pinigų labiausiai vertina lanksčias darbo sąlygas, o moterys – pusiausvyrą tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo. Štai per 40 perkopusiems vyrams parūpsta darbo saugumas, o moterims – galimybė tobulėti.
Reikėtų pasirinkti jums svarbius darbo aspektus ir savo dabartinę būseną vertinti atsižvelgiant į juos. Jeigu jūsų poreikiai darbe nėra patenkinami ir pokalbiai su vadovu to negali pakeisti, verta susimąstyti: kokia prasmė pasilikti?
Ką keisti: darbą ar profesiją?
Darbo keitimas gali būti įvairus: atsiradus laisvai vietai galima imtis kitų pareigų toje pačioje darbovietėje, panašaus darbo kitoje kompanijoje arba pradėti visai naują veiklą, t. y. antrąją (o gal jau trečią?) karjerą.
Pirmiausia vertėtų apsidairyti čia pat, kur dirbate, – gal nereikia toli ieškoti kitos vietos, kurioje jaustumėtės laimingesnis? Šis variantas gali pavykti dirbantiesiems didelėse organizacijose, kur įvairesnis pareigų spektras. Taip išloštų ir kompanija – nereikėtų mokyti naujai priimto darbuotojo, pažindinti jo su įmonės kultūra, ir darbuotojas – netektų vėl išgyventi sunkaus adaptacijos laikotarpio.
Jei pagrindinė jūsų nepasitenkinimo priežastis glūdi pačioje kompanijoje ir yra nepakeičiama (dėl „plokščios“ organizacijos struktūros nėra karjeros galimybių, netenkina atlygis, o vadovai neketina jo keisti: nerandate bendros kalbos su vadovu ir bendradarbiais ir pan.), būtų logiška keisti darbovietę.
Bet prieš imdamiesi paieškų prisiminkite, ar su tokiomis problemomis susiduriate pirmą kartą, ar nelydi jausmas, kad „istorija kartojasi“. Jeigu tokios aplinkybės susiklosto jau ne pirmoje darbovietėje – laikas atsigręžti į save, nes dar kartą pakeitę darbo vietą problemos greičiausiai neišspręsite.
Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Žmonės, kurie nebijo
Karjeros posūkiai ir kryžkelės
Vaikai – tėvų atspindžiai
Kiek kartų tau reikės kartoti?
Afrodiziakai
Jausmai ir jų raiška
Kaip sutariate su savo jausmais?
Moterys pasakose
Būk, kas esi
Kelių į laimę daug
Kai sveikata tampa liga
Cirko žmogus
Psichologės ir istorikai
